„Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai“ (1 Pt 1, 3).

Apaštalas Petras šiais žodžiais kreipėsi į pirmuosius krikščionis primindamas, kad Kristaus prisikėlimas yra mūsų vilties gyvybė. Tačiau vertėtų klausti: kur link yra nukreipta mūsų viltis?

Moterys, Velykų rytui brėkštant, atėjo prie kapo, nešdamosi paruoštus tepalus. Joms rūpėjo lavonas, patarnavimas mirusiam, jų viltis buvo mirusi.

Deja, ir mes, kaip tos moterys, būnam praradę viltį. Prisikėlimas mums tuomet yra tarsi mirusiam reanimacija, prisikėlimo akiračiai ribojasi tik medžiagine tikrove, rūpi antraeiliai dalykai, o širdis slegia įpročių ir abejingumo akmuo.

Būtent jį turime nuritinti, kad galėtume atsiverti tikrai vilčiai, kuri stiebias į Prisikėlusį. Prisikėlimas yra gyvenimo, širdies ir santykių naujumas, kuris kyla iš prisikėlusio Kristaus.

Šie metai yra ypatingojo Gailestingumo jubiliejaus metai, malonės laikas, kuomet esame raginami išgyventi gailestingumo slėpinį. Šv. Faustinos, didžios gailestingumo apaštalės, dvasiniame dienoraštyje yra užrašyti tokie Jėzui priskiriami žodžiai: „Pasakyk, kad gailestingumas yra ryškiausia Dievo savybė. Visi mano rankų darbai yra vainikuoti gailestingumo.“

Tai – visos Evangelijos esmė. Prisikėlęs Kristus yra gailestingumo versmė, kuri gaivina mūsų viltį. Linkiu jums tikro prisikėlimo ir gyvos vilties!

 

 

Jūsų klebonas Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →