Brangieji,

Jėzaus kančios aprašymuose skaitome, kad Jėzus „pamirkęs kąsnį dubenyje, jis padavė Judui, Simono Iskarijoto sūnui. (…) Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvo naktis.“ Būtent į naktį nuėjo Judas, naktį įvyko išdavystė, didžiausia žmonijos istorijoje piktadarystė.

Judas taip ir liko naktyje… Jėzus prisikeldamas naktį nušvietė ją, kad eitume į šviesą, pasirinktume Viešpaties Dieną.

Vis dažniau girdime apie kultūrinius katalikus – pakrikštyti, bet su tikėjimo praktika nelabai turi ką bendra. Rudenį Lietuvą aplankysiantis popiežius Pranciškus, sako: „Daug yra krikščionių, kurie stovi vietoje, nekeliauja; daug krikščionių, užplaukusių ant kasdieninių rūpesčių seklumos. Jie yra geri žmonės, bet neauga, lieka maži. Nebūkime krikščionys, kurie save pastato stovėjimo aikštelėje. Nebūkime krikščionys, kurie užsidaro narve ir nemoka skraidyti, nesvajoja tų didžių dalykų, į kuriuos Viešpats juos šaukia.“ Šventojo Tėvo vizitas yra gera proga apmąstyti savo katalikišką tapatybę, o Velykos tebūna gera pradžia.

Velykų sekmadienį švenčiame kertinį mūsų tikėjimo slėpinį. Nukryžiuotasis buvo Dievo prikeltas, jis gyvena tarp mūsų ir lydi mus gyvenimo keliu. Nors mūsų pasaulis yra paženklintas sumaištimi ir mirtimi, tikintysis yra kviečiamas džiaugtis gyvenimo pergale prieš mirtį. Tai – tikėjimo šventė, kuri visuomet yra gyvenimo šventė. Švęskime ją su atsinaujinusiomis širdimis!

Jūsų klebonas – Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+