Vieną dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo ant ežero kranto. Prie jo susirinko didžiulė minia; todėl jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo pakrantėje. Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. Jis sakė: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie netrukus sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiuvo. Kiti grūdai nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“ (Mt 13, 1–9)

Dievo žodis yra visuomet gyvas ir veiksmingas, tačiau jis veikia įvairiai bei duoda skirtingą derlių, priklausomai nuo to į kokias širdis krinta.

Jėzus mums pasakoja apie įvairius atvejus, kai jo Žodis neprigyja. Jis kalba apie sausą, uolėtą žemę, o iš esmės apie labai paviršutinišką širdį.

Dievo Žodis krenta į jį priimti pasirengusią širdį, kokybišką ir gerą dirvą. Pati geriausia dirva buvo Marijos širdyje, kuri priėmė visus Viešpaties žodžius ir saugojo juos savo širdyje (plg. Lk 2, 19). Gera dirva buvo ir visi šventieji, priėmę žodį bei skelbę jį pasauliui.

Derlingoji žemė yra Bažnyčia. Ji esame mes, kai trokštame Dievo žodžio, jį mylime, rūpinamies jį išgirsti bei suprasti. Galėtume paklausti savęs, kokiai rūšies dirvai priklauso mūsų širdis? Ar esame tie, kurie įsileidžiame Žodį tik į patį paviršių? Ar tie, kurie pritaiko Žodį savo gyvenime, mąsto apie jį ir palieka jam erdvės įsišaknyti savo širdyse?

Gyvenimu tapęs Žodis neš palyginime minimą daugeriopą derlių.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+