IV Velykų sekmadienis. Ganytojai

Jėzus kalbėjo: „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“. (Jn 10, 11–18) 

Gerojo ganytojo palyginimas, kurį mums šį sekmadienį siūlo Evangelija, yra paimtas iš Kristaus laikų gyvulininkystės veiklos. Avys buvo daugelio ano krašto žmonių pragyvenimo šaltinis. Vasarą avių kaimenė būdavo išleidžiama į ganyklas ir jose pasilikdavo iki vėlyvo rudens. Nakčiai avis sugindavo į aptvarus, kad žvėrys ar vagys jų nepagrobtų. Iš akmenų būdavo sukraunama siena, kurios vienoje vietoje įrengiami vartai. Auštant prie aptvaro ateidavo avių ganytojas, kuriam sargas atkeldavo vartus, ir jis, jas šaukdamas vardais, išsivesdavo į ganyklą.

Mums aišku, kad Viešpats nori pasakyti – aš toks ganytojas, kuris prisiima visišką atsakomybę už tuos, kuriuos pažįsta asmeniškai. Jėzus žino mus vardais, Jis yra atsakingas už mūsų gyvenimą. Kryžius yra šios atsakomybės ženklas.

Galėtume sakyti, kad tam tikru būdu kiekvienas krikščionis, ne tik kunigas, yra ganytojas. Pavyzdžiui, tėvai yra savo vaikų ganytojai, mokytojai – mokinių, valdžios atstovai – piliečių. Visi esame atsakingi ne tik už save, bet ir už visus, kurie vienokiu ar kitokiu būdu atsidūrė mūsų gyvenimo kelyje. Būdami pašaukti į karališką kunigystę tampame ir ganytojais, t.y. pasidaliname su Jėzumi Jo atsakomybe.

Kun. Rolandas Karpavičius