XVIII eilinis sekmadienis. Užtenka mažai

Išgirdęs, kad Jonas Krikštytojas miręs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė sergančiuosius. Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“. Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems skirstytis. Jūs duokite jiems valgyti“. Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“. Jėzus tarė: „Atneškite man juos“. Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Ir visi pavalgė iki soties. Ir surinko likusius gabalėlius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaitant moterų ir vaikų. (Mt 14, 13–21) 

Mes vėl ir vėl susiduriame su šia tiesa, kuri yra Bažnyčios esmė. Tiesa, mokiniai bejėgiai be Viešpaties, tačiau taip pat tiesa, kad Viešpats sieja savo veiklą su mokiniais. Jei Jėzus nori, kad kažkas būtų padaryta, jei jis nori išmokyti vaiką ar padėti žmogui, jis turi rasti ką nors, kas tai padarytų. Jam reikia žmonių, per kuriuos jis galėtų veikti ir per kuriuos galėtų kalbėti. Jėzui Kristui reikia mokinių, per kuriuos jis galėtų veikti ir per kuriuos Jo tiesa ir meilė galėtų patekti į kitų žmonių gyvenimus. Jam reikia žmonių, kuriems jis galėtų duoti savo dovanas, kad jie galėtų jas perduoti kitiems.

Gali būti lengva pasimesti dėl tokios didžiulės užduoties, tačiau kitas jos aspektas gali mus įkvėpti. Kai Jėzus liepė pamaitinti minią, mokiniai atsakė, kad jie turi tik penkis duonos kepaliukus ir dvi žuvis, ir vis dėlto iš to, ką jie atnešė, Jėzus padarė stebuklą. Jėzus iškelia kiekvienam iš mūsų po nuostabią užduotį – papasakoti žmonėms apie Jį, tačiau Jis nereikalauja iš mūsų to, ko neturime. Jis mums sako: „Ateik pas mane toks, koks esi, atnešk man tai, ką turi, kad ir kiek mažai tai būtų, ir aš visa tai nuostabiai panaudosiu savo tarnystėje“. Kristaus rankose visko kas maža to užtenka.

Pačioje stebuklo aprašymo pabaigoje yra gražus pastebėjimas, kad likučiai buvo surinkti. Net jei per stebuklą buvo įmanoma pamaitinti žmones, likučių nereikėtų prarasti. Čia vertėtų pastebėti: Dievas žmonėms duoda nepaprastai dosniai, bet tai ką jis duoda negali būti švaistoma. Visada turime protingai naudoti dosnią Dievo dovaną.

Kun. Rolandas Karpavičius