II Velykų sekmadienis – Atvelykis (Dievo Gailestingumo sekmadienis)

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31)

Evangelistas Jonas, pasakodamas apie Jėzaus pasirodymą Tomui, drąsina kiekvieną mūsų. Matome, kad net Jėzaus pasirinktas apaštalas susidūrė su abejonėmis dėl prisikėlimo. Šis slėpinys yra iššūkis mūsų protui, kuris turi nusilenkti tikėjimui.

Tomo istorija primena visoms tikinčiųjų kartoms, kad tikėti nemačius reiškia gyventi palaiminimu. Jėzus skelbia, kad nėra svarbu jo prisikėlimo įrodymai, kad šių laikų krikščionys, jei tiki prisikėlimo liudijimu, nėra kažkuo prastesni už pirmuosius krikščionis, kurie galėjo bendrauti su Jėzaus bendražygiais.

Prisikėlęs Jėzus nėra nei šmėkla, nei neaiški esybė, nei siela. Evangelistai, pasakodami apie Viešpaties pasirodymus po prisikėlimo, pabrėžia, kad Prisikėlusiojo kūnas, nors ir tas pats žmogiškas, drauge yra kitoniškas. Jėzus ateina „durims esant uždarytoms”. Jis įžengia per mūsų širdies duris, kurias užrakina baimė.

Prisikėlusysis regimas tikėjimo akimis. Jis sutinkamas čia ir dabar, sakramentuose, kurie kyla iš jo prisikėlimo. Mums lieka su apaštalu Tomu sušukti: „Mano Viešpats ir mano Dievas” ir taip įsilieti į bendriją tų, kurie tiki prisikėlusiu Kristumi.

Kun. Rolandas Karpavičius