XVI eilinis sekmadienis. Kantrybė

 Jėzus pateikė minioms palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’ Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išrinksime’. Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, rinkdami rauges, neišrautumėte kartu su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūčiai. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’“.
Jėzus pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu, taip kad padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose“. Jis pasakė ir dar kitą palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su raugu, kurį moteris ėmė ir įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo“.
 Visa tai Jėzus bylojo minioms palyginimais, ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo. Išsipildė, kas buvo pranašo pasakyta: „Aš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus“. Paleidęs minias, Jėzus keliavo namo. Prie jo priėjo mokiniai ir prašė: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“. Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, o pjovėjai – angelai. Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje. Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis, tekauso!“ (Mt 13, 24–43)

Dirva yra pasaulis, tačiau dirva yra taip pat ir Bažnyčia, kurioje drauge auga kviečiai ir raugės, gyvuoja gerieji ir blogieji, nusidėjėliai ir teisieji.

Tačiau neapsigaukime – visi esame paveikti tamsybių. Visi esame raugės, tačiau, jei norime, galime tapti gera sėkla, reikia tik atsiverti Dievo karalystės kvietimui. Niekas nėra galutinai  nuspręsta.

Bažnyčia yra erdvė pasirodyti Dievo kantrybei. Šv. Augustinas rašė: „Blogieji egzistuoja šiame pasaulyje arba tam, kad atsiverstų, arba tam, kad gerieji galėtų ugdyti savo kantrybę“. Dievas nėra mūsų suskirstęs į išrinktuosius ir pasmerktuosius.

Dievo kantrybė yra gailestinga ir trokšta išgelbėti mus.  Mes būname nekantrūs tarnai, kurie su pjautuvais reikalauja teisybės tiems, kuriuos laiko šio pasaulio raugėmis. Tačiau turime laukti pjūties, melsdami gailestingumo, nes patys niekada negalime būti garantuoti, kad esame gera sėkla, o ne raugės.

Kun. Rolandas Karpavičius