Klaipėdos šv. Kazimiero parapijos rezidento, kun. Adolfo Juozapo Pudžemio OFM asmenybės šviesa traukia žmones. Su kunigu kalbėjosi laikraščio „XXI amžius“ bendradarbis Stasys Povilaitis.

Papasakokite apie save.

Gimiau 1941 m. kovo 26 dieną, pakrikštijo per Velykas – tais metais jos buvo balandžio 14 dieną. Krikštas – gal net truputį svarbiau už gimtadienį, nes jo metu užgimsti dvasiškai. Kai aš gimiau, mamai Elenai (buvusiai Meilytei) buvo 40 metų, o tėvui Stanislovui – 50, abu subrendę. Tėtis ir mama buvo kaimynai, kilę iš to paties Alkupio kaimo. Brolis Stasys už mane buvo net 17 metų vyresnis, tad augau beveik kaip vienturtis, nors mes, kaimo vaikai, tikrai nebuvome lepinami.

Tuo metu visas mūsų kaimas buvo bunkeriuos. Baisus karo triukšmas – apie tai man pasakojo tėvai.

Kokie įsimintini tikėjimo įspūdžiai iš vaikystės?

Priešais mokyklą, kai buvau gal šešerių metų, mūsų Alkupio kaimo (Šilalės rajonas) kapinaitėse buvo maža koplytėlė. Kai kviesdavo į gegužines pamaldas, imdavo daužyti ant ąžuolo šakos pakabintą didžiulį noragą. Mums, vaikams, labai patikdavo gelžgaliu per tą noragą daužyti.

Deja, paskui valdžia griežtai uždraudė gegužines pamaldas. 1948 metais ėmė tvertis pirmieji kolūkiai ir prasidėjo pirmasis vežimas į Sibirą. Buvo išvežta artimiausių kaimynų Kentrų šeima. Jų vaikai, jų buvo daug, kažkur kažkaip išsislapstė.

Kas Jus paskatino pasirinkti kunigystę?

Visada svajojau būti mokytoju, nesvarbu kokiu. Apie kunigystę net nepagalvodavau. Kai pradėjau mokytis Kvėdarnos vidurinės mokyklos devintoje klasėje, kasdien eidavau į bažnyčią, dalyvavau šv. Mišiose. Kartą per vienas Mišias mane aplankė ypač gilus suvokimas, tarsi įsakmus nurodymas iš aukščiau, kad turiu tapti kunigu. Nuo tos dienos noras stoti į seminariją ir būti kunigu manęs jau nepaliko.

Kuo džiugi, įdomi, turininga, o gal sunki ir sudėtinga kunigo tarnystė?

Kun. Adolfas Juozapas Pudžemys OFM

Kun. Adolfas Juozapas Pudžemys OFM

Kunigo tarnystė turininga ir turtinga tuo, kad yra daug puikių galimybių paguosti pavargusius, palūžusius, puolusius į nuodėmę ar depresiją, abejojančius tikėjimo tiesomis nuraminti, sustiprinti dvasiškai, leisti išsipasakoti, patarti, nušluostyti skausmo ašarą…

Deja, skauda širdį, kai dažnas nusidėjėlis, kad ir po dešimtos, šimtosios ar tūkstantosios išpažinties, vis tiek daro tas pačias, jau daug kartų darytas nuodėmes, nors daug kartų pasižadėjo nebedaryti. Būna, kad į žmogų įdedi daug dvasinės šilumos, vilčių, o rezultatas – menkas ar jokio. Tuomet save guodžiu, kad bandysiu gal dar kartą, gal vėliau, gal aš pats kažko neįžvelgiau, nesugebėjau, nemokėjau prieiti, tam dar neatėjo laikas ir pan.

Ir jaučiuosi laimingas tada, kai po, atrodytų, eilinės išpažinties pamatau žmogų tapus džiaugsmingu, laimingu – tarsi būtų sunkų šaltą akmenį iš savo vidaus išmetęs…

Mes, kunigai, esame mažiausių ir silpniausių, labiausiai nuskriaustų, pasiligojusių ramsčiai, tarnai, guodėjai. Todėl sakoma: jeigu nori būti laimingas, laimę duok kitiems, nes tada ji paslaptingai grįžta mums patiems…

Koks jis, šiuolaikinis, t. y. XXI amžiaus žmogus, jei jį bandytume lyginti kad ir su XX amžiaus antros pusės žmogumi?

Šiandien žmogus yra dar labiau pasimetęs, dar labiau pasiklydęs, dar labiau praradęs orientaciją gyvenime nei buvo XX amžiuje. Šiuolaikinis žmogus ramybės ieško kurtinančiame triukšme, informacijos liūtyje, tarp gausybės daiktų, sunerimusioje minioje, rūpesčių lavinoje. Dabartinis žmogus nori viską gauti greitai, lengvai, be pastangų, nemokamai ar bent jau pigiai. Kai taip neišeina, tada jam tragedija, jis yra nelaimingas… Visi dideli darbai, tarp jų ir dvasiniai – ne iš lengvųjų, o neretai net ir labai sunkūs.

Kokios dabartinės Jūsų pareigos?

Esu pensininkas, tačiau turiu tris maldos grupeles: „Nazaretas“, kurio pagrindą sudaro jaunos šeimos, „Motina maldoje“ – šioje grupėje motinos meldžiasi už vaikus ir Marijos legionas, kuriame apie 10 aktyvių narių ir dar pustrečio šimto, besimeldžiančių namuose.

„Jis – mūsų parapijos turtas ir dūšelė, gyvas Dievo meilės ir kunigo vienuolio tarnystės liudininkas. Didelė dalis atvykstančių išpažinties prie tėvo Juozapo klausyklos randa dvasinę ramybę, atgauna džiaugsmą ir viltį gyventi. Tėveliukui Juozapui linkiu sveikatos, o ir toliau likti tikėjimo žmogumi, nes tikro tikėjimo liudininkų trūko visais laikais. Linkiu jam dar ilgai visus džiuginti savo šypsena ir paprastumu“, – apie savo kolegą atsiliepia Šv. Kazimiero parapijos klebonas kun. Rolandas Karpavičius.

„XXI amžius“

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+