XXI eilinis sekmadienis. Ankšti vartai

Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę. Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs“. „Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: ‘Viešpatie, atidaryk mums!’ O jis atsakys: ‘Aš nežinau, iš kur jūs’. Tada imsite dėstyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse…’ O jis jums tars: ‘Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!’ Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai.“ (Lk 13, 22–30)

Šiandien Evangelija mums primena, kad nereikia rūpintis, kiek žmonių bus išgelbėta. Ko gero, kažkas girdėdamas Jėzaus mokymą, pabūgo jo radikalumo ir paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?”

Vienareikšmiškai į šį klausimą Viešpats neatsakė. Visais laikais teologai dėl šio klausimo turėjo įvairias nuomones. Tie, kas mėgsta pabrėžti Dievo teisingumą dažnai sako, kad išgelbėtų bus nedaug. Tačiau Viešpats mus pamoko, kad „reikia įeiti pro ankštus vartus” ir jis patikslina, kad  jie gali būti uždaryti.

Visi žinome paveikslą, kuriame Kristus vaizduojamas, kaip tas, kuris stovi prie durų su žiburiu ir beldžia. Jis beldžiasi į žmogaus širdį. Taip Jis ieško mūsų draugystės, nori pabūti su mumis, vesti į Tėvo namus, bet ar įsileidžiame Jį?

Jėzus sako, kad bus akimirka, kai belsimės ir prašysime: „Viešpatie, atidaryk mums!” Tačiau kaip Jis atidarys, jei mūsų ranka nerangiai kyla atverti duris, kai Jis beldžia?

Pasitikėkime Viešpaties gailestingumu, kad Dievas girdi kiekvieną mūsų pabeldimą ir atėjus lemiamai dienai rasime atvertus vartus ir laukiantį mūsų Tėvą.

Kun. Rolandas Karpavičius