XXIV eilinis sekmadienis. Dievas ieško žmogaus

Pas Jėzų rinkdavosi visokie muitininkai ir nusidėjėliai jo pasiklausyti. O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą: „Kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda? Radusi ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi’. Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“. (Lk 15, 1–10)

Dievas džiaugiasi, kai net vienas nusidėjėlis surado kelią atgal namo, – šio sekmadienio palyginimais mums byloja Jėzus.

Viename jų moteris ieško pamestos drachmos savo gyvenamojoje patalpoje. Drachma buvo maža sidabrinė moneta, darbininko dienos uždarbis.

Pamesti tokią monetą ano meto valstiečio namuose buvo lengva, o rasti ją užtrukdavo ilgai. Mat namai buvo tamsūs, nes juose buvo tik vienas mažas langas, molinės grindys būdavo padengtos sausomis nendrėmis, tad ieškoti monetų ant tokių grindų buvo bergždžias užsiėmimas.

Moteris apžiūri kiekvieną kampelį ir jos uolumas atlyginamas – ji randa dingusį pinigėlį.

Vienas garsus žydų mokslininkas yra pripažinęs, kad Jėzus atvėrė žmonėms naują, iki tol neatskleistą, tiesą apie Dievą, – Dievas tikrai ieško žmogaus. Kiekvienas religingas žmogus sutinka, kad jei žmogus atsiklaupia, nusižemina prieš Dievą, meldžia Jo atleidimo, tuomet Jis gali atleisti, bet sunku sutikti, kad pats Dievas ieško prarastų nusidėjėlių.

Krikščionys tiki Dievo meile, kuri ieško mūsų, nes mato meilę įkūnytą Jėzuje Kristuje, Dievo Sūnuje, kuris atėjo ieškoti ir gelbėti paklydėlių iki kryžiaus mirties.

Kun. Rolandas Karpavičius