Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės. Jose dalyvavo Jėzaus motina. Į vestuves taip pat buvo pakviestas Jėzus ir jo mokiniai. Išsibaigus vynui, Jėzaus motina jam sako: „Jie nebeturi vyno“. Jėzus atsakė: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ Jo motina tarė tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“. Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: „Pripilkite indus vandens“. Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: „Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui“. Tie nunešė. Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo) , prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: „Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei“. Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. Paskui jis su savo motina, broliais ir mokiniais nukeliavo į Kafarnaumą. Ten jie pasiliko kelias dienas. (Jn 2, 1-12)

Per vestuves Kanoje Marija yra rūpestinga moteris, ji pamato sutuoktiniams iškilusią labai svarbią problemą: vynas, šventinio džiaugsmo simbolis, baigėsi. Marija, išvydusi sunkumą, tam tikra prasme padaro jį savą ir nedelsdama taktiškai pradeda veikti. Ji nelieka stebėtoja, juolab nepuola aiškintis, kas kaltas, bet kreipiasi į Jėzų išdėstydama jam šį keblumą: „Jie nebeturi vyno“ (Jn 2, 3). Ir kai Jėzus atsako jai, kad dar neatėjo metas jam apsireikšti (plg. 4 eil.), ji taria tarnams: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (5 eil.). Tada Jėzus padaro stebuklą – daug vandens paverčia vynu, kuris išsyk pasirodo esąs geriausias iš vartoto per šventę.

Vestuvių Kanoje pokylis yra Bažnyčios įvaizdis: centre – gailestingasis Jėzus, parodantis ženklą, jį supa mokiniai, pirmutiniai naujosios bendruomenės vaisiai, o greta Jėzaus ir mokinių yra Marija, rūpestinga ir besimeldžianti Motina. Marija dalijasi paprastų žmonių džiaugsmu ir prisideda, kad jo būtų daugiau; kreipiasi į Sūnų dėl sutuoktinių bei visų pakviestųjų labo. O Jėzus neatstumia savo Motinos prašymo. Koks viltingas mums yra šis įvykis! Turime Motiną, kurios akys tokios pat budrios ir geros kaip Sūnaus; kurios motiniška gailestinga širdis tokia pat kaip Jo; kurios rankos trokšta padėti lygiai taip, kaip Jėzaus rankos, kurios laužė duoną išalkusiems, lietė ir gydė ligonius. Visa tai pripildo mus pasitikėjimo ir atveria Kristaus malonei bei gailestingumui. Marijos užtarimas leidžia mums pajusti paguodą, už kurią apaštalas Paulius šlovina Dievą: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo“ (2 Kor 1, 3–5). Marija yra „paguosta“ Motina, guodžianti savo vaikus.

Kanoje išryškėja būdingi Jėzaus ir jo misijos bruožai: Jis yra tas, kuris ateina padėti sunkumų ir vargų ištiktiems žmonėms. Savo mesijinėje tarnyboje jis išlaisvins daugybę žmonių iš ligų, kančių ir piktųjų dvasių, akliesiems dovanos regėjimą, paralyžiuotuosius įgalins vaikščioti, raupsuotiesiems grąžins sveikatą bei orumą, prikels mirusius, vargdieniams skelbs Gerąją Naujieną (plg. Lk 7, 21–22). O motiniškai Marijos širdžiai Šventosios Dvasios įkvėptas prašymas leido aikštėn iškilti ne tik Jėzaus mesijinei galiai, bet ir Jo gailestingumui.

Popiežius Pranciškus. Laiškas Pasaulinei ligonių dienai.

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+