V eilinis sekmadienis. Druska ir šviesa

Jėzus kalbėjo: „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“. (Mt 5, 13–16)

Šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje Jėzaus mokinių bendruomenė girdi reiklius žodžius.

Jie išsiskleidžia dviem įvaizdžiais: šviesos ir druskos.

Ant kalno pastatytas miestas matomas visiems, o žiburys šviečia visiems namų gyventojams.

Esame kviečiami laikyti aukštai pakėlę žibintus, o ne slėpti juos po gaubtais. Tai reiškia, kad kiekvienas esame gave iš Viešpaties dovanų ir malonių, kurios skirtos ne mūsų tobulybei, bet dalintis su kitais.

Jėzus pasitelkia ir druskos įvaizdį, kad atskleistų dar vieną krikščionių užduotį. Paprastai druska vartojama maisto gaminiams konservuoti, nes ji sustabdo produktų gedimą. Tačiau dažniausia druska pagerina maisto skonį, be jos viskas būtų prėska.

Krikščionių tikėjimas pasaulį daro kokybiškai kitokį ir saugo jame gerus dalykus, kad šis gyvenimas netaptų prėskas. Todėl Jėzus užduoda klausimą: kas atsitiktų, jei druska nustotų sūrumo? Kam tinka krikščionis, atsisakęs savo vertybių?

Druskos ir šviesos įvaizdžiais apibendrinami palaiminimai. Gyvenimas palaiminimais yra būti šviesa ir druska.

Kun. Rolandas Karpavičius