Stiprėjant žmonių lūkesčiams ir daugeliui pradėjus spėlioti, ar čia kartais ne Mesijas, Jonas visiems kalbėjo: „Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi.

Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi. (Lk 3, 15-16. 21-22)

Iš Šventų Kalėdų šventimo ištryškęs džiaugsmas pilnumą įgyja šiandieninėje Viešpaties Krikšto šventėje.

Evangelisto Luko pasakojimas rodo, kaip Dievo Sūnus pasirinko nuolankumo ir nusižeminimo kelią. Jėzus pradeda savo viešąjį gyvenimą atvykdamas prie Jordano upės, kad gautų iš Jono atgailos ir atsivertimo krikštą. Ar Jam to reikėjo? Ne, bet Dievo Šventasis norėjo prisijungti prie tų, kurie jaučiasi reikalingi atleidimo ir prašo Dievo atsivertimo dovanos, kitaip tariant, malonės sugrįžti pas Jį visa širdimi, visiškai Jam priklausyti.

Jėzus nori atsistoti greta nusidėjėlių, išreikšti jiems solidarumą ir Dievo artumą. Jėzus yra solidarus su mumis, su mūsų sunkumu atsiversti, atsisakyti egoizmų, nutolti nuo nuodėmių, sakydamas, kad jei Jį priimsime, padės mums atsikelti, atves mus pas Dievą Tėvą. Šis solidarumas yra didesnis už valios ar proto veiksmą, nes Jėzus pats pilnai pasineria į mūsų žmogišką būtį, ją išgyvena iki galo, be nuodėmės, ir supranta mūsų silpnumą ir trapumą.

Kas nutinka tuo metu, kai Jonas krikštija Jėzų? Atsiveria dangūs ir Šventoji Dvasia apsireiškia balandžio pavidalu, o balsas iš aukšto išreiškia Tėvo pritarimą Sūnui. Tai yra Trejybės apsireiškimas, kuris liudija Jėzaus dieviškumą, buvimą pažadėtuoju Mesiju.

Šaltinis – Vatikano radijas

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →