Kupinas Šventosios Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia jį vedžiojo po dykumą keturiasdešimt dienų, ir jis buvo velnio gundomas. Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona“. Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“

Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo“. O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“

Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį“.

Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“ Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. (Lk 4, 1–13)

„Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų“, Jėzus „buvo labai alkanas“ (Mt 4, 2). Skaičius 40 Jėzaus laikais Izraelyje sklidinas įvairiopo simbolinio turinio: jis pirmiausia primena dykumoje praleistus keturiasdešimt Izraelio metų, kurie buvo ir jo gundymo, ir ypatingo Dievo artumo laikas. Jis taip pat primena 40 dienų, kurias ant Sinajaus kalno praleido Mozė, kol galėjo gauti Dievo žodį, šventąsias Sandoros plokštes. Jis taip pat gali priminti rabinistinį pasakojimą, anot kurio, keliaudamas Horebo kalno link, kur turėjo paaukoti savo sūnų, Abraomas 40 dienų ir naktų nei valgė, nei gėrė ir maitinosi jį lydinčio angelo reginiu bei kalba.
Bažnyčios tėvai, šiek tiek žaismingai išplėsdami skaičių simboliką, skaičių 40 laikė kosminiu skaičiumi, šio pasaulio skaitmeniniu ženklu apskritai: keturi pasaulio kraštai nusako visumą, o dešimt – įsakymų skaičius. Kosminis skaičius, padaugintas iš įsakymų skaičiaus, virsta simboline ištara apie šio pasaulio istoriją apskritai. Jėzus tarsi dar kartą pakartoja Izraelio išėjimo kelią, o po to žingsniuoja per istorijos klystkelius bei sumaištis; 40 bado dienų aprėpia istorijos dramą, kurią Jėzus įima savin ir iškenčia.
„Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“ (Mt 4, 3) – toks pirmasis gundymas. „Jei tu Dievo Sūnus…“ – šiuos žodžius vėl išgirsime iš pašaipūnų po kryžiumi: „Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus…“ (Mt 27, 40). Tokia situacija jau numatyta Išminties knygoje: „Juk jei teisusis – Dievo vaikas, Dievas padės jam…“ (Išm 2, 18). Čia susipina pašiepimas ir gundymas: Kristus privalo įrodyti savo pretenziją, idant Juo būtų tikima. Šis reikalavimas įrodyti driekiasi per visą Jėzaus gyvenimo istoriją: Jam nuolat prikaišiojama, kad Jis nepakankamai patvirtinęs savo asmenį, kad turįs padaryti didį stebuklą, išsklaidantį visas dviprasmybes ir kiekvienam nenuginčijamai parodantį, kas Jis yra ar nėra.
Per visą istoriją mes irgi keliame tokį reikalavimą Dievui, Kristui ir Jo Bažnyčiai: jei tu esi, Dieve, tai turi pasirodyti. Turi praplėšti savo slėpiningumo debesis ir suteikti aiškumo, į kurį mes turime teisę. Jei tu, Kristau, tikrai esi Sūnus, o ne vienas apšviestųjų, kokių vis pasitaikydavo istorijoje, tai turi šitai parodyti aiškiau, negu iki šiol. Ir jei jau Bažnyčia privalo būti tavo, tai turėtum suteikti jai kitokį vienprasmiškumo matą, o ne tą, kuris iš tikrųjų jai tenka. <…>
Kas gali būti tragiškiau už žmonijos badą, kas gali dar labiau prieštarauti tikėjimui į vienatinį gerą Dievą ir tikėjimui į vienatinį žmonių Atpirkėją? Argi Atpirkėjas neturėtų pirmiausia paliudyti save kaip tokį pasaulio akivaizdoje ir pasauliui, duodamas duonos ir padarydamas galą bet kokiam badui? Kelionėje per dykumą Dievas maitino Izraelį duona iš dangaus – mana. Manyta, jog tai galima laikyti mesianistinio laiko įvaizdžiu: argi neturėjo ir neturi pasaulio Atpirkėjas paliudyti savęs kaip tokio, visus pamaitindamas? Argi pasaulinė maisto problema ir apskritai socialinė problema – ne pirmutinis ir tikrasis matas, kuriuo turėtų būti matuojamas atpirkimas? Argi gali Atpirkėju vadintis tas, kuris šio kriterijaus neatitinka? Kaip tik šitai marksizmas – ir tai visiškai suprantama – padarė savo išganymo pažadų šerdimi: jis pasirūpinsiąs, kad baigtųsi badas ir „dykuma virstų duona“…
„Jei tu Dievo Sūnus…“ – koks iššūkis! Ir ar nereikia to paties pasakyti Bažnyčiai: jei nori būti Dievo Bažnyčia, tai pirmiausia rūpinkis duona pasauliui, o visa kita ateis paskui. Sunku atsakyti į šį iššūkį, kai badaujančių šauksmas taip skverbiasi – ir turi skverbtis – į ausis ir sielą. Vien iš pasakojimo apie gundymą Jėzaus atsakymo neįmanoma suprasti. Duonos tema persmelkta visa Evangelija, todėl ji traktuotina atsižvelgiant į visą jos apimtį.
Jėzaus gyvenime esama dar dviejų duonos istorijų. Štai duonos padauginimas tūkstančiams, sekusiems paskui Viešpatį vienumon. Kodėl dabar padaroma tai, kas anksčiau buvo atmesta kaip gundymas? Žmonės atėjo išgirsti Dievo žodžio ir dėl to paliko visa kita. Atvėrę širdis Dievui ir vienas kitam, žmonės gali gauti duonos teisingu būdu. Taigi šis duonos padauginimo stebuklas apima tris dalykus. Pirma, ieškoma Dievo, Jo žodžio, teisingų pamokymų visam gyvenimui. Antra, duonos prašoma iš Dievo. Galiausiai esminis stebuklo elementas yra abipusis pasirengimas dalytis. Dievo klausymasis tampa gyvenimu su Dievu, ir tai veda nuo tikėjimo prie meilės, prie kito asmens atradimo. Jėzus neabejingas žmonių alkiui, jų kūno poreikiui, tačiau įstato jį į teisingą sąryšį bei suteikia jam teisingą tvarką.
Taip šis antras pasakojimas apie duoną kreipia į trečiąjį ir jam parengia. Tai pasakojimas apie Paskutinę vakarienę, tampančią Bažnyčios Eucharistija ir nenutrūkstamu Jėzaus duonos stebuklu. Jėzus pats virto mirusiu kviečio grūdu, duodančiu gausių vaisių (Jn 12, 24). Jis pats tapo duona mums, ir toks duonos dauginimas be perstojo trunka iki laikų pabaigos. Taip dabar suprantame Jėzaus žodžius, kuriuos Jis ima iš Senojo Testamento (Įst 8, 3), atkirsdamas gundytojui: „Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“. Čia dar pridurtinas nacionalsocialistų nužudyto vokiečių jėzuito Alfredo Delpo pasakymas: „Duona – svarbu, laisvė – svarbiau, neprarasti garbinimo – svarbiausia“.
Šios gėrybių tvarkos nesilaikant ir ją apvertus žemyn galva, ne tik neatsiranda teisingumo, bet ir nebesirūpinama kenčiančiais žmonėmis bei išklibinama ir ardoma būtent materialinių gėrybių sritis. Dievą laikant antriniu dydžiu, kurį laikinai ar apskritai dėl svarbesnių dalykų galima palikti nuošalyje, žlunga kaip tik anie tariamai svarbesni dalykai. Tai įrodo ne tik neigiama marksistinio eksperimento baigtis.
Vien techniniais bei materialiais principais grįsta Vakarų pagalba besiplėtojančioms šalims, ne tik išleidusi iš akiračio Dievą, bet ir savo visažinystės išdidumu atstūmusi žmones nuo Dievo, vien pavertė Trečiąjį pasaulį trečiuoju pasauliu šiandiene prasme. Ji nustūmė į šalį išaugusias religines, dorovines bei visuomenines struktūras ir tuštumon įstatė savo technicistinę mąstyseną. Ji manė galėsianti akmenis paversti duona, bet vietoj duonos davė akmenų. Kalbama apie pirmenybės Dievui teikimą. Kalbama apie Jo pripažinimą tikrove, be kurios nieko kita negali būti gera. Palikus Dievą nuošalyje, neįmanoma vairuoti istorijos vien materialiomis struktūromis. Jei žmogaus širdis negera, nieko gera išeiti negali. O širdies gerumas galiausiai gali ateiti tik iš to, kuris pats yra gerumas, pats Gėris.
Žinoma, galima klausti, kodėl Dievas nesukūrė pasaulio, kuriame Jo buvimas būtų aiškesnis, kodėl Kristus nepaliko kitokio, kiekvieną nenugalimai paliečiančio savo buvimo spindesio. Tai Dievo ir žmogaus slėpinys, kurio mes negalime perprasti. Gyvename šiame pasaulyje, kuriame Dievas neturi apčiuopiamybei būdingo akivaizdumo, tačiau galima Jo ieškoti ir Jį atrasti per širdies pakilimą, „išėjimą“ iš „Egipto“. Šiame pasaulyje turime priešintis klaidingų filosofijų apgaulėms ir suvokti, jog esame gyvi ne vien duona, bet pirmiausia klusnumu Dievo žodžiui. Ir tik šiuo klusnumu gyvenant auga įsitikinimai, įstengiantys parūpinti visiems ir duonos.
Ištrauka iš knygos „Jėzus iš Nazareto“ I d., Vilnius, Katalikų pasaulio leidiniai, 2007.
Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →