Netrukus Dvasia jį paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis, ir angelai jam tarnavo. Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus sugrįžo į Galilėją ir ėmė skelbti gerąją Dievo naujieną: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 12-15)

I Gavėnios sekmadienį skaitytojams siūlome įsigilinti į popiežiaus emerito Benedikto XVI, tuomečio kardinolo Josepho Ratzingerio pranešimo, skaityto 1997 m. kovo 5 d. Šv. Jono bazilikoje Laterane, ištrauką.

Pasakojimas apie gundymą yra Dievo ir žmogaus slėpinio, Jėzaus Kristaus slėpinio išankstinis vaizdinys, atspindys. Čia Jėzus toliau tęsia nužengimą, kurį jau pradėjo tapimo žmogumi akimirką ir viešai parodė per krikštą, nužengimą, nuvesiantį jį ant kryžiaus ir į kapą, į Šeol, mirusiųjų pasaulį. Tačiau šiame pasakojime nuolat iš naujo vyksta ir pakilimas, atveriantis žmogui galimybę ir įgalinantis jį pakilti iš savo bedugnės bei virš savo paties ribų. Keturiasdešimt Jėzaus pasninkavimo dykumoje dienų pirmiausia primena keturiasdešimt dienų, kurias prie Sinajaus kalno pasninkaudamas praleido Mozė, kad galėtų gauti Dievo žodį, Sandoros lenteles. Jos taip pat gali priminti rabinų pasakojimą, anot kurio Abraomas, keliaudamas prie Horebo kalno, keturiasdešimt dienų ir naktų išbuvo nei valgęs, nei gėręs ir maitinosi jį lydinčio angelo reginiu bei kalba. Šis skaičius primena ir keturiasdešimt Izraelio dykumoje praleistų metų, buvusių ir jo gundymo, ir ypatingos Dievo artumos laiku. Bažnyčios Tėvai manė, jog skaičius keturiasdešimt yra skaitmeninis žmogiškosios istorijos trukmės simbolis, ir laikė keturiasdešimt Jėzaus dykumoje praleistų dienų visos žmogiškosios istorijos atspindžiu. Jėzaus gundymas galiausiai galėtų būti suprantamas ir kaip Adomo pirmapradžio gundymo prisiėmimas ir nugalėjimas. Iš tiesų laiške Žydams pabrėžtinai akcentuojama, kad Jėzus gali mus atjausti, nes jis buvo visaip mėgintas, bet nenusidėjęs (plg. Žyd 4, 15; 2, 18). Būti gundomam yra esminė jo žmogiškos būties, jo nužengimo į bendrystę su mumis, į mūsų vargo bedugnę dalis.

Svarbu neišleisti iš akių, kad čia įspūdingai pavaizduotus gundymus konkrečiai vėl randame atskiruose Jėzaus gyvenimo etapuose. Po duonos padauginimo, supratęs, kad minios jį norėtų paskelbti karaliumi, Jėzus pabėga – į kalną, pats vienas (plg. Jn 6, 15). Panašiai jis išvengia gundymų, stumiančių jį daryti stebuklus, norinčių sutrukdyti skelbti žodį, kas yra jo tikroji misija (plg. Mk 1, 35-39). O kai Petras, išpažinęs jį esant Dievo Sūnų, nori jį sulaikyti nuo kančios, Viešpats taria jam žodžius, kuriuos girdime pasakojimo apie gundymą kulminacijoje bei pabaigoje: “Eik šalin, šėtone” (Mk 8, 33). Tad gundymo istorija apibendrina visas Jėzaus grumtynes: kalbama ne vien apie jo užduoties esmę, bet ir bendrai apie teisingą žmogaus gyvenimo tvarką, žmogiškosios būties kelią, istorijos kelią. Galiausiai kalbama apie tai, kas svarbu žmogaus gyvenime. Tai, kas galiausiai svarbu, yra Dievo primatas. Visų gundymų esmė yra nustumti Dievą į šalį, kad jis taptų antraeiliu dalyku lyginant su visomis mūsų gyvenimo aktualybėmis. Už jį svarbesniu laikyti save patį, šio momento poreikius bei norus – štai mums nuolatos gresianti pagunda. Juk tada nuneigiama Dievo dieviškoji būtis, o mes savo dievu padarome save pačius arba, tiksliau, mums grėsmę keliančias galybes.

Pirmasis gundymas: duona ir išganymas

Dabar panagrinėkime atskirus gundymus. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų Jėzus labai alkanas. Elementarus kūno poreikis maitintis tampa gundymo atsparos tašku. Tačiau čia slypi dar kažkas kita. Abu pirmieji gundymai prasideda žodžiais: “Jei tu Dievo Sūnus…”. Šiuos žodžius vėl išgirsime iš pašaipūnų lūpų po kryžiumi: “Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus!” (Mt 27, 40). Tai pasityčiojimas, bet sykiu ir iššūkis: Kristus privalo įrodyti savo pretenziją, kad juo būtų patikėta. Šis reikalavimas įrodyti driekiasi per visą Jėzaus gyvenimo istoriją: jam nuolat prikaišiojama, kad jis nėra savo asmens pakankamai patvirtinęs, kad jis dar turįs padaryti didįjį stebuklą, išsklaidysiantį visas dviprasmybes bei prieštaravimus ir kiekvienam nenuginčijamai parodysiantį, kas jis yra arba nėra. Per visą istoriją mes irgi keliame šį reikalavimą Dievui, Kristui ir jo Bažnyčiai: jei esi, Dieve, turi pasirodyti. Turi praplėšti savo slėpiningumo debesis ir suteikti aiškumą, į kurį turime teisę. Jei tu, Kristau, tikrai esi Sūnus, o ne vienas iš apšviestųjų, kurie vėl ir vėl pasirodydavo istorijoje, turi tai parodyti aiškiau, negu darai. Ir tada turėtum suteikti Bažnyčiai, jeigu ji jau turi būti tavąja, vienareikšmiškumo matą, kuris būtų kitoks negu tas, kuris jai būdingas iš tikrųjų.

Prie to dar grįšime, nagrinėdami antrąjį gundymą, kurio tikrąją šerdį tai sudaro. Per pirmąjį gundymą gundytojas siūlo įrodyti Dievą dykumos akmenis paverčiant duona. Pirmiausia kalbama apie paties Jėzaus alkį – taip manė Lukas: “Liepk šitam akmeniui pavirsti duona” (Lk 4, 3). Tačiau Matas supranta gundymą erdviau, taip, kaip jis buvo peršamas Jėzui jo žemiškojo gyvenimo metu ir tebėra peršamas dabar. Kas yra tragiškiau, kas prieštarauja tikėjimui į vieną gerąjį Dievą ir vieną žmonių Išganytoją labiau negu žmonijos badas? Argi pirmasis Išganytojo savo asmens liudijimas pasauliui neturėtų būti tai, kad jis duoda jam duonos ir panaikina bet kokį badą? Kelionės per dykumą metu Dievas maitino Izraelio tautą dangaus duona, mana. Tikėta, jog tai galima laikyti mesianistinio laiko įvaizdžiu: ar neturėjo ir ar neturi pasaulio Išganytojas paliudyti savo asmenį visus pamaitindamas? Argi pasaulinė mitybos problema ir, bendriau, socialinė problema nėra pirmasis ir tikrasis matas, kuriuo turėtų būti matuojamas Išganymas? Ar gali save išganytoju teisėtai vadinti tas, kuris nepatenkina šio kriterijaus? Būtent tai marksizmas – kas visiškai suprantama – padarė savųjų išganymo pažadų branduoliu: jis pasirūpinsiąs, kad baigtųsi bet koks badas ir “dykuma virstų duona”…

“Jei tu Dievo Sūnus…” – koks iššūkis. Argi negalima to paties pasakyti Bažnyčiai: jeigu nori būti Dievo Bažnyčia, pirmiausia rūpinkis duona pasauliui – visa kita ateis paskui. Sunku atsakyti į šį iššūkį, kai badaujančiųjų šauksmas taip skverbiasi – ir turi skverbtis – į ausis bei sielą. Vien iš pasakojimo apie gundymą Jėzaus atsakymo neįmanoma suprasti. Duonos tema tęsiasi per visą Evangeliją ir turi būti traktuojama atsižvelgiant į jos visumą. Jėzaus gyvenime yra dar dvi didelės duonos istorijos. Štai duonos padauginimas tūkstančiams, kurie nusekė paskui Viešpatį į vienumą. Kodėl dabar padaroma tai, kas anksčiau atmesta kaip gundymas? Žmonės atėjo išgirsti Dievo žodį ir dėl to paliko visa kita. Ir tada, kaip žmonės, atvėrę širdis Dievui ir vienas kitam, jie gali gauti duonos teisingu būdu. Tad šis duonos stebuklas apima tris dalykus: pirma ieškota Dievo, jo žodžio ir teisingų pamokymų visam gyvenimui. Be to, duonos meldžiama Dievo. Galiausiai esminis stebuklo elementas yra abipusiškas pasirengimas dalytis. Dievo klausymasis tampa gyvenimu su Dievu, o jis veda nuo tikėjimo prie meilės, kito asmens atradimo. Jėzus nėra abejingas žmonių alkiui, jų kūno poreikiui, tačiau jis įterpia jį į teisingą sąryšį ir suteikia jam teisingą tvarką.

Taip ši antroji duonos istorija nukreipia į trečiąją ir parengia jai. Tai – paskutinė Vakarienė, tampanti Bažnyčios Eucharistija ir nepaliaujamai trunkančiu Jėzaus duonos stebuklu. Jėzus pats pavirto kviečio grūdu, duodančiu gausių vaisių (plg. Jn 12, 24). Jis pats tapo duona mums, ir šis duonos dauginimas nesiliauja iki laikų pabaigos. Taip dabar suprantame Jėzaus žodžius, kuriuos jis paima iš Senojo Testamento (Įst 8, 3), kad atkirstų gundytojui: “Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų”. Čia dar būtų galima pridurti nacionalsocialistų nužudyto vokiečių jėzuito Alfredo Delpo posakį: “Duona svarbu, laisvė svarbiau, neprarastas garbinimas svarbiausia”. Kai šios vertybių tvarkos nesilaikoma, bet ji, priešingai, apverčiama žemyn galva, ne tik nebeatsiranda teisingumas, ne tik nebesirūpinama kenčiančiais žmonėmis, bet ir klibinama bei griaunama būtent materialinių gėrybių sritis. Kai Dievas laikomas antriniu dydžiu, kurį laikinai arba apskritai galima atidėti į šalį dėl svarbesnių dalykų, tada žlunga būtent šie tariamai svarbesni dalykai. Tai įrodo ne tik neigiama marksistinio eksperimento baigtis. Vien techniniais ir materialiais principais grindžiama Vakarų pagalba besivystančioms šalims, ne tik išleidusi iš akiračio Dievą, bet ir savo visažinystės išdidumu atstūmusi žmones nuo Dievo, tikrai pavertė trečiąjį pasaulį Trečiuoju pasauliu šiandienine prasme. Ji nustūmė į šalį susidariusias religines, dorovines bei socialines struktūras ir į tuštumą įterpė savo technicistinę mąstyseną. Tikėtasi paversti akmenis duona, bet vietoj duonos buvo duoti akmenys.

(…) Galima, žinoma, klausti, kodėl Dievas nesukūrė pasaulio, kuriame jo buvimas būtų aiškesnis, kodėl Kristus nepaliko kitokios, kiekvieną neatremiamai paliečiančios savo buvimo didybės. Tai Dievo ir žmogaus paslaptis, į kurią neesame pajėgūs prasiskverbti. Gyvename šiame pasaulyje, kuriame Dievas neturi apčiuopiamybei būdingo akivaizdumo, tačiau gali būti ieškomas ir randamas per širdies pakilimą, per “išėjimą” iš “Egipto”. “Šiame” pasaulyje turime priešintis klaidingų filosofijų iliuzijoms ir įžvelgti, jog esame gyvi ne vien duona, bet pirmiausia klusnumu Dievo žodžiui. Ir tiktai tada, kai šis klusnumas įgyvendinamas, auga įsitikinimai, pajėgūs sukurti visiems ir duonos.

Antrasis gundymas: mėginti Dievą?

Pereikime prie antrojo Jėzaus gundymo, kurio, kaip pavyzdžio, reikšmę tam tikra prasme sunkiausia suprasti. Šis gundymas laikytinas savotiška vizija, vėlgi apibendrinančia tikrovę, ypatingą grėsmę žmogui ir Jėzaus misijai. Į akis pirmiausia krinta šis tas neįprasto. Kad įviliotų Jėzų į savo spąstus, velnias cituoja Šventąjį Raštą. Jis cituoja Ps 90, 11 ir toliau, kur kalbama apie globą, Dievo teikiamą žmogui: “Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį”. Šie žodžiai tampa dar svaresni dėl to, kad tariami Šventajame Mieste, šventoje vietoje. Iš tiesų cituojamoji psalmė susieta su šventykla; ją kalbantis tikisi globos šventykloje, nes Dievo buveinę reikia laikyti ypatinga dieviškosios globos vieta. Kur turėtų Dievą tikintis žmogus jaustis saugiau, jei ne šventoje šventyklos teritorijoje? Velnias pasirodo esąs geras Rašto žinovas, mokantis tiksliai cituoti psalmę; visas pokalbis per antrąjį gundymą atrodo tiesiog kaip dviejų Rašto mokslininkų ginčas: velnias atlieka teologo vaidmenį, pastebi Joachimas Gnilka. Solovjovas įterpė šį motyvą į savo “Trumpą pasakojimą apie antikristą”: Tübingeno universitetas suteikia antikristui teologijos garbės daktaro vardą. Ši didžiojo rusų teosofo knygelė taip jaudina todėl, kad ji ne tik savotiškai komentuoja Jėzaus gundymo istoriją, bet ir atskleidžia mūsų dabarties bruožus, verčiančius mus suklusti bei turinčius parodyti mums liniją, skiriančią tikėjimą ir apostazę, tikėjimą ir antitikėjimą. Jei teologija tampa vien biblinių tekstų bei krikščionių tikėjimo istorijos žinojimu, priskiriamu kitai gyvenimiškų sprendimų grupei, tai ji ne tarnauja tikėjimui, bet jį griauna. Teologinis ginčas tarp Kristaus ir velnio yra ginčas dėl Rašto teisingo aiškinimo, kurio kriterijus nėra vien tai, kas istoriška. Tikrasis klausimas yra, kokiu Dievo paveikslu remiantis skaitomas Raštas. Ginčas dėl aiškinimo yra ginčas dėl to, kas yra Dievas. Citata iš istorijos apie antikristą parodys, apie ką galiausiai kalbama: “Jis (t.y. antikristas) tikėjo į Dievą, bet… savo sielos gilumoje teikė pirmenybę sau”. Tačiau pasakojime apie gundymą ginčas dėl Rašto pirmiausia yra ir ginčas dėl to, ar Senasis Testamentas tikrai priklauso Kristui – ar jis tikrai yra atsakymas į jo pažadus. Vargšas, bejėgis, nesėkmę patyrusysis, Dievo ant kryžiaus apleistasis; jis, kuris nėra priežastis visuotinės gerovės, kurią sukūrė antikristas, – ar jis tikrai yra tasai, kuris turi ateitį? Grumtynės dėl Rašto yra, kaip sakyta, grumtynės dėl Dievo paveikslo, tačiau šias grumtynes nulemia Jėzaus Kristaus paveikslas: ar jis, kuris liko be pasaulio valdžios, tikrai yra gyvojo Dievo Sūnus? Kovoti dėl Biblijos, kovoti dėl Dievo Jėzuje Kristuje būtina vis iš naujo.

Tad struktūros klausimas dėl keisto Kristaus ir gundytojo pokalbio apie Raštą veda tiesiai prie turinio klausimo. Juk apie ką čia kalbama? Šis gundymas sietas su “duonos ir žaidimų” motyvu: po duonas būtina pasiūlyti sensaciją. Kadangi vien kūno pasotinimo žmogui aiškiai nepakanka, tas, kurio Dievas nenori įleisti į pasaulį bei žmogų, priverstas siūlyti nervus kutenančių, įtampos kupinų reginių, kurių sukeltas virpulys pakeistų ir išstumtų religinį jaudulį. Tačiau šioje vietoje to veikiausiai neturėta galvoje, nes, regis, negalima tarti, jog gundymo metu būta žiūrovų. Esmę, apie kurią kalbama, atskleidžia Jėzaus atsakymas, vėl paimtas iš Pakartoto Įstatymo knygos (Įst 6, 16): “Negundyk Viešpaties, savo Dievo!” Pakartoto Įstatymo knygoje šiuo posakiu užsimenama apie istoriją, kai Izraeliui buvo iškilęs pavojus dykumoje mirti iš troškulio. Prieš Mozę kyla maištas, virstantis maištu prieš Dievą. Dievas turi parodyti, kad jis yra Dievas. Šis maištas prieš Dievą Biblijoje aprašomas taip: “Jie mėgino Viešpatį, sakydami: ‘Ar yra Viešpats tarp mūsų ar ne?‘” (plg. Iš 17, 7). Tad kalbama apie tai, kas jau buvo nuskambėję anksčiau: Dievą reikia išbandyti eksperimentu. Jis “išbandomas”, kaip išbandomos prekės. Jis turi paklusti sąlygoms, kurias skelbiame esant būtinas, kad būtų garantuotas mūsų tikrumas. Jeigu jis dabar nesuteiks 90 psalmėje pažadėtosios globos, tai jis nėra Dievas. Prieš mus didysis klausimas, kaip galima pažinti Dievą ir kaip ne, kaip gali žmogus būti prie Dievo ir kaip jį prarasti. Puikybė, norinti paversti Dievą objektu ir primesti jam mūsų laboratorines sąlygas, negali rasti Dievo. Juk ja jau iš anksto tariama, kad neigiame Dievą kaip Dievą, nes save keliame aukščiau jo, nes paliekame nuošalyje visą meilės, vidinio klausymosi matmenį ir tikrove pripažįstame tik tai, kas duota mums į rankas, kuo galima eksperimentuoti. Kas taip mąsto, daro dievu pats save, žemindamas ne tik Dievą, bet ir pasaulį bei save.

Tačiau ši scena ant šventyklos šelmens atveria ir vaizdą į kryžių. Kristus nepuolė nuo šventyklos šelmens. Jis nenušoko žemyn. Jis nemėgino Dievo. Tačiau jis nužengė į mirties gelmes, į apleistumo naktį, į beginklių paliktumą likimo valiai. Jis išdrįso atlikti šį šuolį kaip Dievo diktuojamą meilės veiksmą už žmones. Ir todėl jis žinojo, kad nušokęs galiausiai atsidurs gerose Tėvo rankose. Taip paaiškėja tikroji 90 psalmės prasmė, teisė į galutinį ir beribį pasitikėjimą, apie kurį joje kalbama: kas vykdo Dievo valią, žino, kad visuose baisumuose, kuriuos patirs, jis nepraras galutinės Dievo globos. Tas žino, kad pasaulio pagrindas yra meilė ir todėl net tada, kai nė vienas žmogus negalės ar nenorės padėti, jis galės ir toliau pasitikėdamas eiti link to, kuris jį myli. Tačiau toks pasitikėjimas, kuriam mus įgalioja Raštas ir į kurį mus kviečia Viešpats, Prisikėlusysis, yra visiškai kas kita negu Dievui metamas avantiūristiškas iššūkis, norintis paversti Dievą mūsų tarnu.

Trečiasis gundymas: Kristus ir antikristas

Pereikime prie trečiojo ir paskutiniojo gundymo, kulminacinio visos istorijos taško. Velnias įsivaizduojamai nuveda Viešpatį ant aukšto kalno. Jis parodo jam visas žemės karalystes bei jų didybę ir siūlo jam pasaulio karalystę. Argi Mesijo misija nėra būtent tokia? Argi jam nereikia būti pasaulio karaliumi, suvienijančiu visą pasaulį į vieną didelę taikos ir gerovės karalystę? Kaip gundymui duona Jėzaus istorijoje yra du nuostabūs atitikmenys, duonos padauginimas ir paskutinioji Vakarienė, taip jų yra ir šiuo atveju. Prisikėlęs Viešpats surenka savuosius “ant kalno” (Mt 28, 16) ir tada tikrai sako: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje” (Mt 28, 18). Nauji ir kitokie čia du dalykai: Viešpats turi valdžią danguje ir žemėje. O kas turi visą šią valdžią, turi tikrą, gelbstinčią valdžią. Be dangaus žemiška valdžia visada lieka dviprasmiška ir duži. Tiktai valdžia, pavaldi saikui ir dangaus, t.y. Dievo teismui, gali tarnauti gerovei. Ir tik valdžia, laiminama Dievo, gali būti verta pasitikėjimo. Paminėtinas ir kitas momentas: Jėzus turi šią valdžią kaip Prisikėlusysis. Tai reiškia: ši valdžia suponuoja kryžių, suponuoja jo mirtį. Ji suponuoja kitą kalną – Golgotą, kur jis, žmonių pajuokiamas bei savųjų apleistas, kabo ant kryžiaus ir miršta. Kristaus karalystė yra kitokia negu pasaulio karalystės bei jų didybė, kurią rodo šėtonas. Ši didybė, kurią nusako graikiškas žodis doxa, yra išsisklaidanti regimybė. Tokia didybė Kristaus karalystei nebūdinga. Per skelbimo nuolankumą ji auga tuose, kurie leidžiasi padaromi jo mokiniais, krikštijami vardan Trejybiško Dievo ir laikosi jo įsakymų (plg. Mt 28, 19 ir toliau).

Bet grįžkime prie gundymo. Jo tikrasis turinys paaiškės, jei atidžiau įsižiūrėsime, kaip jis per istoriją įgydavo vis naujus pavidalus. Krikščioniškoji imperatoriška valdžia iškart pamėgino paversti tikėjimą politiniu imperijos vienybės veiksniu. Kristaus karalystei dabar vis dėlto tenka įgyti politinės karalystės bei jos didybės pavidalą. Padėti atsistoti bejėgiam tikėjimui, bejėgiam žemiškajam Jėzui Kristui turi politinė bei karinė valdžia. Visais šimtmečiais šis gundymas – garantuoti tikėjimą valdžia – įvairialypėmis formomis atsirasdavo vis iš naujo ir visada tikėjimui grėsdavo pavojus būti uždusintam būtent valdžios glėbyje. Kovoti už Bažnyčios laisvę, kovoti už tai, kad Jėzaus karalystė negalėtų būti tapati kokiam nors politiniam dariniui, būtina visais šimtmečiais. Juk tikėjimo ir politinės valdžios susiliejimo kaina galiausiai visada ta, kad tikėjimas ima tarnauti valdžiai ir turi nusilenkti jos kriterijams.

Pasakojime apie Viešpaties kančią aptariamoji alternatyva pasireiškia jaudinančiu pavidalu. Procesui pasiekus kulminaciją, Pilotas siūlo pasirinkti Jėzų arba Barabą. Vienas iš jų bus paleistas. Bet kas buvo Barabas? Paprastai girdime tik Jono evangelijos formuluotę: “O Barabas buvo plėšikas” (Jn 18, 40). Tačiau graikiškas žodis “plėšikas” tuometinėje politinėje Palestinos situacijoje buvo įgijęs ypatingą reikšmę. Jis reiškė tą patį, ką ir “pasipriešinimo kovotojas”. Barabas buvo dalyvavęs kažkokiame sukilime ir, be to, apkaltintas žmogžudyste (plg. Lk 23, 19.25). Mato žodžiai, jog Barabas buvęs “garsus kalinys”, rodo, kad jis buvo iškilus pasipriešinimo kovotojas ir, matyt, tikrasis to sukilimo vadas (plg. Mt 27, 17). Kitaip sakant, Barabas buvo mesianistinė figūra. Pasirinkimas Jėzus arba Barabas nėra atsitiktinis; priešpriešiais stovi dvi mesianistinės asmenybės, dvi mesianizmo formos. Tai tampa dar aiškiau, kai atkreipiame dėmesį, jog “Bar-Abbas” reiškia tėvo sūnų. Tai mesianizmui būdingas pavadinimas, mesianistinio sąjūdžio iškilaus vado kultinis vardas. Paskutiniam dideliam žydų mesianistiniam karui 132 metais vadovavo Bar Kokhba – Žvaigždžių Sūnus. Vardas sudarytas panašiai; juo reiškiamas tas pats ketinimas. Iš Origeno sužinome dar vieną įdomią detalę: daugelyje evangelijų rankraščių iki trečiojo šimtmečio vyras, apie kurį kalbame, buvo vadinamas “Jėzumi Barabu” – Jėzumi, Tėvo Sūnumi. Jis atrodo esąs savotiškas Jėzaus antrininkas, tą pačią pretenziją suvokiantis visiškai kitaip. Tad rinktis reikia arba mesiją, vadovaujantį kovai, žadantį laisvę bei savą karalystę, arba šį paslaptingą Jėzų, skelbiantį savęs praradimą esant keliu į gyvenimą. Argi stebėtina, kad minios pirmenybę suteikė Barabui?

Jeigu šiandien tektų rinktis mums, ar Jėzus iš Nazareto, Marijos sūnus, Tėvo Sūnus turėtų šansą? Ar apskritai pažįstame Jėzų? Ar suprantame jį? (…) Gundytojas nėra toks grubus, kad tiesiai siūlytų garbinti velnią. Jis mums siūlo pasirinkti tik tai, kas protinga, pirmenybę teikti suplanuotam ir iki smulkmenų organizuotam pasauliui, kuriame Dievas gali turėti vietą kaip privatus reikalas, bet neturi kištis į mūsų esminius ketinimus. Solovjovas priskiria antikristui knygą “Atviras kelias į pasaulio taiką ir gerovę”, tampančia, taip sakant, naująja Biblija, kurios tikrąjį turinį sudaro gerovės ir protingo planavimo garbinimas.

Kaip minėta, Naujajame Testamente toks pat gundymas dar kartą pasikartoja po Petro išpažinimo Jėzui. Jėzus priima Petro išpažinimą, tačiau, kad jis nebūtų peraiškintas Barabo prasme, išsyk ima mokyti mokinius, kad Žmogaus Sūnus turės daug kentėti, būti nužudytas ir prisikelti. Petras, prieš tai kalbėjęs Šventojoje Dvasioje, vėl ima kalbėti vien iš savęs ir subara Jėzų: “Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!” (Mt 16, 22). Ir tada jam atsakoma: “Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis” (Mt 16, 23).

Prieš žmogaus valią stoja Dievo valia. Šiuo gundymu galiausiai norima paskatinti žmogų nusigręžti nuo Dievo. Jėzaus atsakymas gundytojui “Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk” primena Izraelio pagrindą, tikrai pagrindinę Senojo Testamento ištarmę, jo esminį tikėjimo išpažinimą ir pamatinę maldą, esančią ir Naujojo Testamento bei krikščioniškosios egzistencijos centre.

“Klausykis, Izraeli! Viešpats yra mūsų Dievas, vien tik Viešpats. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis” (Įst 6, 5). Judaizme šių sakinių ištarimas buvo ir yra vadinamas “užsidėti Dievo karalystės jungą”. Būtent tai čia ir vyksta: Jėzus atkuria Dievo primatą ir paskelbia pasaulį savo karalyste, Dievo karalyste. Ir tik tada, kai valdo Dievas, tik tada, kai pasaulyje pripažįstamas Dievas, tik tada žmogus yra gerbiamas, ir pasaulis gali tapti teisingas. Garbinimo primatas yra pamatinė žmogaus Išganymo sąlyga.

Dievo valdžia pasaulyje yra tyli, negarsi pagyromis: tai rodo ne tik pasakojimas apie gundymą, bet ir visa Jėzaus istorija. Tačiau ji yra tikra, nepraeinama valdžia. Dažnai atrodo, tarsi Dievo reikalas “gulėtų mirties agonijoje”. Tačiau vis iš naujo jis pasirodo kaip tai, kas tikrai pastovu, kas gelbsti. Nebūtin nuėjo visos pasaulio karalystės, kurias anuomet šėtonas norėjo parodyti Viešpačiui. Jų didybė, jų doxa, pasirodė esanti regimybe. Tuo tarpu Kristaus didybė, nuolanki bei kentėti pasirengusi jo meilės didybė, nepražuvo.

„Bažnyčios žinios“

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+