II Advento sekmadienis. Tomas Weinandy OFM Cap. Atsivertimas
Anomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas. Jis skelbė Judėjos dykumoje: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs:
Tyruose šaukiančiojo balsas:
Taisykite Viešpačiui kelią!
Ištiesinkite jam takus!
Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas – Abraomas’. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. (Mt 3, 1–12)
Kiekvienam žmogui reikia atsivertimo (atsinaujinimo). Žinome, kad atsinaujinimo tikslas yra įsijungimas į Tėvo gyvenimą per Jėzų Kristų ir kad tie santykiai su Dievu Tėvu visiškai priklauso nuo jo gailestingumo ir Šv. Dvasios išliejamos meilės mūsų širdyse. Tai patvirtina, kad žmogaus atsivertimas yra Šv. Trejybės darbas. Mes bendradarbiaujame su Šv. Dvasia, atpažindami faktą, kad savo sugadinta prigimtimi esame Dievo priešai, verkiančiai reikalaujantys Tėvo išganymo, siūlomo mums Jėzuje Kristuje. Atsivertimas vainikuojamas tikėjimu, priimant teikiamas išganymo dovanas Jėzuje Kristuje. Išganymo priėmimas tikėjimu įskiepija mus į Šv. Trejybės gyvenimą.
Tad atsivertimas nėra paslaptingas ar keistas ir negali toks būti. Dievas yra mums apreiškęs savo planą, kurį jis turėjo nuo amžių. Kiekvieną iš mūsų Dievas pasirinko Kristuje: “Mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti jo akivaizdoje, iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais” (Ef 1,4-5). Tokia buvo Dievo maloninga mums valia. Tačiau daugybei iš mūsų Dievas yra labai toli ar net nežinomas dėl to, kad iš tikrųjų mes niekuomet neturėjome tikro atsivertimo patirties. Atsivertime mes Dievą atpažįstame asmeniškai, kartu su jo amžinuoju planu mūsų individualiame gyvenime.
Kad tinkamai suprastume atsivertimą, čia pateikiami keturi jo elementai: girdėti Dievo žodį, pajusti savo nuodėmingumą, daryti atgailą ir tikėti. Atgimimui iš naujo šie elementai yra būtini, nes be jų nėra tikro atsivertimo. Mes turime išgirsti Evangelijos skelbimą, atpažinti savo nuodėmingumą, nuoširdžiai gailėtis pasiryžtant nusisukti nuo nuodėmės ir tikėti Jėzų, kaip savo vienintelį Išganytoją ir Viešpatį. Šios pagrindinės atsivertimo tiesos, jų iškėlimas į šviesą yra Šv. Dvasios veikimas mūsų gyvenime.
Tikroji atgaila ir subrendęs tikėjimas yra reikalingas kiekvienam žmogui: krikštytam ar nekrikštytam, praktikuojančiam ar nepraktikuojančiam ir net aktyviam bažnyčios lankytojui.
