Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31)

Šio sekmadienio herojus Tomas – tikras realistas. Jis nori Dievą apčiuopti, įsitikinti tuo, kas antgamtiška. Šiuo požiūriu jis yra artimas mums.

Ir prisikėlęs Kristus suteikia jam malonę, parodo jam gailestingumą: „Pridėk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas…“ Jėzus negali elgtis kitaip, jis išeina ieškoti savo paklydusios avies Tomo.

Toks yra Viešpaties gailestingumas – asmeniškas. „Gailestingumas skiriamas ne bendrai visiems, bet paliudijamas tam konkrečiam žmogui, kuriam reikia mano pagalbos. Taip elgiasi Jėzus. Sutikdamas konkretų žmogų, jis jam skiria visą savo dėmesį. Jis kiekvieną kartą elgiasi taip, kaip jis pats yra pasakęs palyginime apie pasiklydusią avį. Ganytojas palieka devyniasdešimt devynias avis ir eina ieškoti tos vienos paklydėlės“, – kalbėjo kardinolas Christophas Schoenbornas Romoje vykstančiame Europos apaštališkajame Gailestingumo kongrese.

Tomui ši situacija buvo nejauki, bet jis nusižeminęs parpuola ant kelių ir nuoširdžiai išpažįsta: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“. Jis priima Dievo gailestingumo gestą jam.

Ir mums šiandien yra dvi galimybės. Galima tarti su Tomu: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįdėsiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“. Arba drąsiai atsiverti mums asmeniškai skirtai gailestingumo žiniai.

Kun. Rolandas Karpavičius

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →