III eilinis sekmadienis. Viešpaties malonės metas
Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas. Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs knygą, jis rado vietą, kur parašyta: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų. Užvėręs knygą, Jėzus grąžino ją patarnautojui ir atsisėdo; visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į jį. Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. (Lk 4, 14-21)
Jėzus skaito judėjų liturginį tekstą, kuriuo pranašas Izaijas norėjo paguosti tremtyje atsidūrusią tautą. Jis vaizduoja Dievo siųstąjį Gelbėtoją, pranašas dėsto kaip elgsis Dievo Siųstasis: jis skelbs belaisviams išvadavimą, tremtiniams atneš jų laukiamą laisvę, vaduos prislėgtuosius ir skelbs Viešpaties malonės metą.
Viešpaties „malonės metus“ paskelbė Jėzus ir jis sako, kad jie vyksta būtent dabar, šiandien.
Viešpaties malonės metas yra nuolatos, kai atnaujiname savo ištikimybę Dievui ir su nauju uolumu skelbiame bei liudijame savo aplinkoje išgelbėjimo slėpinį.
Todėl Viešpaties malonė visų pirma ragina atnaujinti asmeninį tikėjimą, kurio esmė yra susivienijimas su Kristaus slėpiniu. Tikėjimas padeda mums atpažinti mylinčio Dievo artumo ženklus kūrinijoje, žmonėse, gyvenimo įvykiuose bei dėkoti už viską Jam.
Šiandien Viešpats mus kviečia iš naujo savyje pažadinti meilę artimui, nes žinome, jog tikėjimas be darbų yra miręs (Jok 2, 17). Kiekvienam krikščioniui meilė nėra vien gestas ar idealas, bet padaro regimą žmonėms Dievo artumą. Šiandien, ne rytoj, Viešpaties malonės laikas, kai esame kviečiami ypatingu būdu atsiverti Gailestingumo Tėvo, kuris Jėzuje pasilenkė prie žmogaus, prie kiekvieno iš mūsų, veikimui. Gailestingumui, kurio srovės gaivintų mūsų širdis.
Visuomet, kai stojamės Kristaus slėpinio akivaizdoje, yra šiandien, Viešpaties malonės metas.
Kun. Rolandas Karpavičius
