Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane. Tuomet žydai kreipėsi į Jėzų, sakydami: „Kokį ženklą mums galėtum duoti, jog turi teisę taip daryti?“ Jėzus atsakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Tada žydai sakė: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė, o tu atstatysi ją per tris dienas?!“ Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę. Tik paskui, jam prisikėlus iš numirusių, mokiniai prisiminė jį apie tai kalbėjus. Jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais. Per Velykų šventes, jam būnant Jeruzalėje, daugelis įtikėjo jo vardą, matydami jo daromus ženklus. Bet Jėzus, gerai visus pažindamas, jais nepasitikėjo. Jam nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje. (Jn 2, 13–25) 

Jėzus taip pasielgė, nes Dievo namai buvo išniekinti. Šventykloje garbinimas buvo vykdomas be jokios pagarbos. Apeigos be pagarbos yra baisus dalykas; tai – bet kaip, formaliai, atliekama tarnystė. Tai gali būti dieviška tarnystė, kurioje nėra Dievo šventumo, tartum jos dalyviai yra “draugeliai su Dievu“, kurie susitikti su juo atėjo visiškai nepasiruošę.

Deja, dažnai žmonės naudoja Dievo dovaną tokiais tikslais ir tokiu būdu, kad jie visiškai pamiršta tikrąjį Dievo namų tikslą. Dievo namuose Jeruzalėje, žmonės ginčijosi apie kainas, pinigus, buvo triukšmas kaip turgaus aikštėje. Galbūt šiandien bažnyčiose nėra tokių ne pagarbos formų, bet yra ir kitų veidmainiško maldingumo pavyzdžių.

Mes dažnai prilyginame tarnavimui Dievui dailesnį bažnyčios interjero įrengimą. Ne, to nereikia pasmerkti, o visai dažnai tai, ačiū Dievui, maloni meilės kupinų širdžių auka. Ji yra palaiminta, jei tai tikros meilės apraiška, tačiau, jei visa tai pakeičia tikrąjį garbinimą ir maldą, tai skaudžiai žeidžia Dievo širdį.

Arogancija, pretenzijos į išskirtinumą, šaltumas, svetingumo stygius, yra tai, kas neleidžia tiems, kurie ieško eiti pas Dievą. Prisiminkime Jėzaus rūstybę, nukreiptą prieš tuos, kurie padarė Dievo ieškotojams susitikimą su Juo sunkų arba neįmanomą. Tegul mūsų maldos namai ir bendruomenės būna tikru garbinimu.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →