III Velykų sekmadienis. Tikras Kristaus pažinimas.
Trečiąją dieną po Jėzaus mirties du jo mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie jo nepažino. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate ir ginčijatės, eidami keliu?“ Jie nuliūdę sustojo.
Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė Jėzui: „Nejaugi tu būsi vienintelis žmogus, buvęs Jeruzalėje, kuris nežino, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“
Jėzus ramiai paklausė: „O kas gi?“
Jie tarė jam: „Su Jėzumi iš Nazareto, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios apsireiškusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė“.
Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra paskelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
Jie prisiartino prie kaimo, į kurį mokiniai keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti“. Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duonos, sukalbėjo laiminimo maldą, laužė ir davė jiems valgyti. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Jie tuoj pat pakilo nuo stalo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten jie rado Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Tai tiesa! Viešpats prisikėlė ir pasirodė Simonui“. O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. (Lk 24, 13–35)
Per kiekvienas sekmadienio Mišias kartojasi mokinių iš Emauso patirtis – Žodžio liturgija, o po jos Eucharistija. Kiekvienas mūsų esame anie mokiniai, kurie einame gyvenimo keliu su Nepažįstamuoju. Mišios yra metas skirtas „praregėti”.
Dažnai žingsniuojame su juo drauge ir dalinamės skausmu ir išbandymais patys to nežinodami. Jėzus žengia drauge leisdamas išlieti savo širdį, ir stengiasi nenutraukti mūsų dažnai padrikų mąstymų.
Mokinių iš Emauso įspūdis apie Jėzų yra gerokai paviršutiniškas. Kuomet įvyksta tikrasis Jėzus pažinimas? Abu sutars: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?” Būtent apmąstyto Dievo žodžio galybė perkeis šių mokinių žvilgsnį į Jėzų. Per Šv. Mišias skelbiamas Dievo žodis turėtų atverti mūsų širdis gilesniam Kristaus asmens pažinimui.
Jis atpažįstamas per „duonos laužymą”, šį savęs dovanojimo gestą. Evangelija pasakoja, kad Jėzus apsireiškia ir čia pat pranyksta iš akių. Tai reiškia, kad nuo šiol ryšys su Jėzumi bus palaikomas per tikėjimą, su esančiu Eucharistijoje, švenčiamoje jo atminimui (plg. Lk 22, 19),
Tik tikint Velykų įvykiu, per Jo Žodį ir Duoną, įmanomas tikras Kristaus pažinimas.
Kun. Rolandas Karpavičius
