Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18–24)

Marijos klusnumas atveria duris Dievui. Dievo žodis, Jo Dvasia sukuria joje vaiką. Sukuria per jos klusnumo duris. Tad Jėzus yra naujasis Adomas, nauja pradžia ab integro – iš Mergelės, kuri visą save išstato Dievo valiai. Šitaip vyksta naujasis kūrimas, sykiu vis dėlto priklausantis nuo žmogaus – Marijos laisvo „taip“.

Galbūt galima pasakyti, kad žmonijos tylios ir miglotos svajonės apie naują pradžią tikrove tapo būtent šiame vyksme– tikrovėje, kurią sukurti galėjo tik Dievas.

Tad ar tiesa tai, ką tariame Credo: „Tikiu… į Jėzų Kristų, vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos“?

Atsakymas be išlygų „taip“. Karlas Barthas atkreipė dėmesį, kad Jėzaus istorijoje yra du momentai, kai Dievas savo veikimu tiesiogiai įsikiša į materialų pasaulį, – gimimas iš Mergelės ir prisikėlimas iš kapo, kuriame Jėzus nepasiliko ir nesuiro. Šiedu momentai šiuolaikinei dvasiai yra papiktinimas. Dievas gali veikti idėjų ir minčių, to, kas dvasiška, plotmėje, bet negali daryti poveikio materijai. Tai trikdo. Čia jam ne vieta. Bet esmė kaip tik ir yra tai, kad Dievas yra Dievas ir reiškiasi ne tik idėjų pasaulyje. Šiuo požiūriu abiem momentais kalbama apie paties Dievo buvimą Dievu. Apie tai, ar Jam priklauso ir materija?

Žinoma, Dievui nevalia priskirti nieko, kas absurdiška ar neprotinga arba kas prieštarauja Jo kūrinijai. Tačiau čia kaip tik kalbama ne apie tai, kas neprotinga ir prieštaringa, bet apie tai, kas pozityvu, – apie Dievo kuriamąją galią, aprėpiančią visą būtį. Šiuo požiūriu abu momentai – gimimas iš Mergelės ir prisikėlimas iš kapo – yra tikėjimo matai. Jei Dievas neturi galios materijai, Jis nėra Dievas. Bet Jis turi tą galią ir Jėzaus Kristaus pradėjimu bei prikėlimu davė pradžią naujai kūrinijai. Tad Jis kaip Kūrėjas yra ir mūsų Atpirkėjas. Todėl Jėzaus pradėjimas ir gimimas iš Mergelės Marijos yra pagrindinis mūsų tikėjimo elementas ir švytintis vilties ženklas.

Ištrauka iš Benedikto XVI knygos „Jėzus iš Nazareto. Prologas. Pasakojimai apie vaikystę“.

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+