Jėzaus Kristaus gimimas buvo toksai. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu; dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti. Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios. Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“. Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“. Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save. (Mt 1, 18–24)

Marijos klusnumas leidžia veikti Dievui. Dievo Dvasia sukuria joje kūdikį. Šis slėpinys įmanomas dėl Mergelės, kuri visą save patiki Dievo valiai, širdies neturto. Šitaip prasideda mūsų išgelbėjimas, kurio įgyvendinimas priklauso ir nuo žmogaus – Marijos laisvo „taip“.  Popiežius emeritas Benediktas XVI pažymi: „Jėzaus pradėjimas ir gimimas iš Mergelės Marijos yra pagrindinis mūsų tikėjimo elementas ir švytintis vilties ženklas.” Marija yra ženklas mums, kad klusnus tikėjimas gali daug nuveikti. Net žmogui neįsivaizduojamus dalykus.

Kun. Rolandas Karpavičius

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+