„Šeštame mėnesyje angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinosi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.

Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.

O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.

Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“

Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.

Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.“ (Lk 1, 26–38)

Šįsyk apie Jėzų liudija ne ypatingas žmogus, toks kaip Jonas Krikštytojas, bet tiesioginis Dievo pasiuntinys – angelas. Angelo žodžiai apie Mesiją skamba netikėtai ir mįslingai.

Angelas pranašauja, kad Marijai gimsiantis Sūnus užims Dovydo sostą. Taip pat jis skelbia, kad Jėzus „karaliaus Jokūbo namams”. Pasako ir tokius paslaptingus žodžius: „Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus”.

Tokie ir panašūs žodžiai turėjo stebinti Mariją. Ji galėjo angelą apiberti klausimais, tačiau Marija jų neužduoda. Ji prašo paaiškinti tik vieną dalyką: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?” Mergelė Marija priima jai patikėtą misiją laisvai ir pasitikėdama. Visa kita yra Dievo reikalas.

Išgirdusi angelo pasveikinimą Marija pirmiausia išsigando, „sumišo”. Kiekvienas iš mūsų taip pat sutriktume tikėjimo akivaizdoje susidūrę su Dievo apreiškimu bei pažadu. Dievas panašiai įžengia į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Mes taip pat esame „pilni malonės”. Juk priklausome Bažnyčiai, nuolat girdime skelbiamą Dievo Žodį, galime stiprintis Gyvenimo Duona – Eucharistija.

Marija, būdama tvirto tikėjimo, atvira Viešpaties slėpiniui, ilgam nelieka išsigandusi, nepasiduoda išsiblaškymui. Marija svarstė viską savo širdyje. Dažnai reikia stiprybės, kad galėtume priimti gyvenimo iššūkius. Evangelijoje glaustai perteikta Marijos elgsena gali būti pavyzdys, įkvepiantis mus tiesiog išbūti ir ištverti.

Marija yra viena didžiųjų advento laukimą simbolizuojančių figūrų. Ji atveria Dievui vartus, nes ji pati yra tie vartai, per kuriuos į pasaulį įžengė Dievas. Marija atvėrė duris, kurias žmonės dažnai užtrenkia prieš Dievą.

Mums lieka jas kartu su Marija laikyti atlapotas.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →