IV Eilinis sekmadienis. Pranašystės dvasia

Ir jis pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė: „Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“. Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino. (Lk 4, 21–30)

Jėzus yra tikrasis Pranašas. Jis yra susirūpinęs žmonių širdimis, kviečia juos atgailauti, susitaikyti ir nusižeminti prieš Viešpatį.

Senojo ir Naujojo Testamento pranašai skiriasi. Senojo Testamento eroje paprasti izraelitai nepranašavo – tai darė tik pranašai. Naujajame Testamente Paulius rašo, jog jis trokšta, kad visi galėtų pranašauti (1 Kor 14, 1).

Tai reiškia, kad pranašystė nėra ateities numatymas, o įkvėptas žodis kito asmens ugdymui, padrąsinimui, arba paguodai. Kiekvienas toks pranašiškas žodis, kurį ištaria mūsų lūpos, turėtų kilti iš širdies, išgyvento troškimo kiekvieno Kristaus Kūno nario gyvenime.

Krikštu visi gavome pranašų patepimą. Todėl kiekvienas gali pasakyti padrąsinimo, gerumo žodį, pakelti ką nors, suteikti viltį. Viešpats gali įkvėpti mus įvairiais būdais ir kiekvienu metu, kai mes esame atviri ir jautrūs Jam.

Laiške korintiečiams Paulius rašė: „Ir jei turiu pranašavimo dovaną ir suprantu visas paslaptis <…> tačiau neturiu meilės, esu niekas“ (1 Kor 13, 2). Meilė yra esminis pranašavimo motyvas, raginantis mus pranašauti – skleisti meilę.

Pranašystės dvasia yra nukreipta į dabartį, moko teisingai, pagal Dievo valią, suvokti mus supantį pasaulį. Pranašystės centras – Jėzus, kuris skatina mus atsiversti. Todėl Šventoji Dvasia, mums byloja svarbiausią pranašystę – ateityje mūsų laukia mirtis ir atsiskaitymas už savo gyvenimą, tinkamai ruoštis tam reikia gyvenant tikėjimu Jėzumi.

Kun. Rolandas Karpavičius