IV Velykų sekmadienis. Chiara Lubich. Gerasis Ganytojas
Jėzus kalbėjo: “Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi. Aš – gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo.“ (Jn 10, 11-18)
Ganytojo vaizdinys buvo gerai pažįstamas Jėzaus klausytojams, nes tai buvo jų kultūros ir kasdienio gyvenimo dalis, taip pat ir pranašai skelbė jį kaip mesianizmo simbolį. Žadėtasis Išganytojas turėjo būti ganytojas, vadas, be to, ir karalius.
Kas šis ganytojas turėtų būti? Šiame pamokyme, kuris yra kaip pagrindinė dešimto Evangelijos pagal Jono skyriaus tema, Jėzus pabrėžia net tris kartus tikrojo ganytojo pagrindinį privalumą – jis „guldo gyvybę”, jis yra pasiruošęs aukoti gyvybę už savo kaimenę.
„Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę”. Jėzus aiškiai sakė apie save: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” (Jn 15,13). Ir jis tęsia toliau, sakydamas, kad toks pasiaukojimas turi būti nesiliaujantis. Jo meilė yra savęs atidavimas, o tai reiškia, kad tokia meilė turi būti visuomet pasiruošusi aukoti savo gyvybę. Tačiau jei mes tokios meilės svarbos nesistengsime gerai suprasti, mūsų rūpestis artimo kentėjimais bus ribotas, kai bandysime bent kiek padėti jam sunkumuose, tada negalėsime mylėti kaip Jėzus mylėjo.
„Aš — gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę”. Kaip mes turėtumėm gyventi pagal šį nurodymą?
Dievas taip pat nori tokios mūsų meilės, kad mylėtumėm veiksmais (nors savo intencija ir apsisprendimu), kad mylėtumėm taip, kaip jis mus myli. Kad ir ką veiktumėm, kiekvieną valandėlę, turime rodyti jam mūsų tikrą nuoširdžią meilę visa mūsų veikla, ypač kai esame jo įkvėpti ir sustiprinti.
Tik tokia meilė yra tikra krikščionių meilė: ne bet kokia meilė, tik iš mandagumo rodoma, bet didžiadvasiška, kilniaširdi, kuri nebijo rizikuoti savo gyvybe, jei reikia kam nors kokios pagalbos.
Kiekvieną kartą, kai susitinkame su artimu, kam nors skambiname telefonu ar rašome laišką, atliekame kasdienį darbą, kaip tarnavimą kitiems, klauskime save: ar esame pasiruošę mirti už jį ar už ją? Jei taip darysime, jausime, kokia yra nuostabi mūsų gyvenimo vertybė, kaip krikščionių, kai tokią meilę vykdome.
Tuomet matysime, kaip visoje žmonijoje vyrai ir moterys tokios Jėzaus meilės ir mokymo yra paveikti.
Šventraščio sakinys pateikia mūsų skaitytojams žodžius, kurie padeda ir įkvepia, kaip kasdieniniame gyvenime turime pagal juos gyventi.
“Laiškai lietuviams”
