Jėzus kalbėjo: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena.“ (Jn 10,27-30)

Širdis yra tikroji šventykla, kurioje žmogus susitinka su Dievu. Anglų kardinolas palaimintasis Johnas Newmanas yra pasakęs: „Tiesą sakant, man visada egzistavo tiktai tas vienintelis santykis: aš ir Dievas.“

Dievo balsas kalba kiekvieno žmogaus sieloje. Nėra žmogaus, kad ir labai paklydusio, kenčiančio, kuris bent kartais negirdėtų savo viduje šio balso, lenkiančio jį į tai, kas gera, viltinga, gražu.

Kartais mums Dievas atrodo nutolęs nuo mūsų gyvenimo, bet taip yra tol, kol neįsiklausome į jo balsą. Jei nevaikščiojame Dievo artumoje, tuoj patenkame į nevilties spąstus.

Tiesa, galima šio balso nuolat neklausant, atbukti, galima jį beveik visai nuslopinti ir abejingai nurimti, tačiau visiškai jo niekada nepavyks nuslopinti ir pašalinti. Jis visados pasilieka ir kartais, nors jau atrodo visai nutilęs, su neįtikima jėga iš naujo prabyla.

Nes tai – Gerojo Ganytojo balsas, meilės, kuri niekada nesustoja mylėti, balsas.

Šiais nepastovumo laikais laimingas yra tas, kurs atranda pastovumą, į kurį gali atsiremti. Tai žmogus, kuris savo širdį augina ir tartum laikrodį derina su Dievo valia. Žmogus, kuris girdi.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →