Pasibaigus Mozės Įstatymo numatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: „Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui“, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus“.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją.
Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“.
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“. Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo. Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2, 22–40) 

Pagal Senojo Testamento nuostatus moteris, pagimdžiusi berniuką, buvo laikoma nešvaria keturiasdešimt dienų, o aštuoniasdešimt dienų – nuo mergaitės gimimo. Ji galėjo atlikti savo kasdienius namų darbus, tačiau negalėjo lankytis šventykloje ar dalyvauti jokiose religinėse ceremonijose (Įst 12). Pasibaigus šiam laikotarpiui, ji turėjo atnešti į šventyklą avinėlį deginamai aukai ir jauną balandį aukai už nuodėmę. Tai buvo gana brangi auka, todėl įstatyme buvo parašyta, kad jei moteris negali nusipirkti avinėlio, tada ji gali paaukoti antrą balandį. Dviejų balandžių, o ne avinėlio ir balandžio, auka buvo vadinama „vargšų auka“. Būtent šią auką Marija ir atnešė.

Ir vėl matome, kad Jėzus gimė paprastoje šeimoje, namuose be prabangos, kur reikėjo skaičiuoti kiekvieną centą, kur šeima žinojo, kaip sunku užsidirbti pragyvenimui, ir koks netikrumas yra dėl rytojaus. Pajutę gyvenimo poreikį ir sunkumus, turėtume atsiminti, kad Jėzus žinojo, kaip sunku sudurti galą su galu.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+