Šv. Pranciškus Asyžietis, kurio abitą nevertai dėviu, taip labai mylėjo kunigus, kad savo Testamente štai ką apie juos sakė: “Jei turėčiau paties Saliamono išmintį, niekada nedrįsčiau pamokslauti net vargingiausio kunigo parapijoje jam neleidus… Negaištu laiko svarstydamas kunigų nuodėmes, bet matau juose Dievo Sūnų, pripažindamas juos esant mano vyresniaisiais. Taip elgiuosi, kadangi vienintelis mano turimas būdas čia, žemėje, matyti aukščiausiąjį Dievo Sūnų yra per jo Švč. Kūną ir Kraują, kurį tik kunigai gali perkeisti ir teikti”.

Ši dvejopa Pranciškaus meilė kunigams ir Švč. Eucharistijai įkvėpė jį parašyti tokius kilnius žodžius, kad jei tik vienintelis dalykas liktų atmintyje iš šios kalbos, tai jau būtų pakankamas vaisius:

“Jei Švč. Mergelę Mariją, nešiojusią Kristų savo įsčiose, dera garbinti; jei šv. Jonas Krikštytojas virpėjo iš džiaugsmo ir nedrįso netgi paliesti mūsų Viešpaties šventos galvos; jei kapas, kuriame Kristus buvo paguldytas tik trumpam, taip gerbiamas, – koks turi būti šventas, teisus ir vertas tas, kuris ima į savo rankas, priima į savo burną ir širdį ir siūlo kitiems priimti ne Kristų, pasmerktą mirti, bet Kristų, dabar gyvenantį amžinoje garbėje, Kristų, į kurį ‘geidžia pažvelgti net angelai’? Mano broliai, saugokite savo kunigiškąjį kilnumą ir būkite šventi, nes pats Dievas yra šventas. Kadangi dėl šio slėpinio Viešpats Dievas jus pagerbė labiau už visus kitus žmones, jūs savo ruožtu turite pralenkti visus kitus, teikdami jam meilę, garbę ir pagarbą. Būtų labai liūdna, apgailėtina ir žalinga, jei jūs, esantys taip arti Dievo, vis dėlto labiau rūpintumėtės kuo nors kitu pasaulyje, kad ir kas tai būtų.

Tegu žmonija virpa, tegu visas pasaulis dreba, tegu dangūs džiūgauja, kai Kristus, gyvasis Dievo Sūnus, yra ant altoriaus, pakeltas kunigo rankose. O puikios ir nuostabios maloningumo viršūnės! Koks kilnus nuolankumas, koks nuolankus kilnumas, kad pasaulio Viešpats, Dievo Sūnus, nusižemina ir pasislepia po neišvaizdžiu duonos pavidalu dėl mūsų išganymo! Mieli broliai, apmąstykite šį dieviškąjį nuolankumą ir atverkite savo širdis Dievui. Jūs taip pat turite nusižeminti, kad jis galėtų išaukštinti jus. Nelaikykite nieko, kas jums priklauso, savo nuosavybe, kad galėtumėte būti visiškai užvaldyti to, kuris visiškai atsidavė jums” (Pranciškonų šaltiniai, Nr. 220).

Pastarieji Pranciškaus žodžiai, liepiantys visiškai atsiduoti tam, kuris pilnutinai atsidavė mums, nusako šio apmąstymo temą. Kunigystės šventimų dieną vyskupas įpareigojo mus šiais žodžiais: “Agnoscite quod agitis, imitamini quod tractatis”. Šis sakinys kupinas prasmės, ją galėtume nusakyti taip: “Savo gyvenime darykite būtent tai, ką jūs darote prie altoriaus! Gyvenkite tuo, ką švenčiate!”

Mums derėtų kuo aiškiausiai suprasti, ką veikiame prie altoriaus, kad būtent tai galėtume atkartoti savo gyvenime. Eucharistinio slėpinio širdis yra Perkeitimas. Visi galime pajausti gilų asmeninį iššūkį atidžiai permąstydami Kristaus žodžius ir veiksmus Paskutinės vakarienės metu, tuos pačius žodžius ir veiksmus, kuriuos kartojame per kiekvienų Mišių Perkeitimą.

Jis laužė duoną

Steigdamas Eucharistiją Kristus pirmiausia laužė duoną. Šventraštyje taip stipriai pabrėžiamas šis veiksmas, kad Eucharistija tapo žinoma kaip “duonos laužymas”. Kristaus, atliekančio šį veiksmą, pirmasis tikslas buvo ne tik išdalyti ir įduoti mokiniams po sulaužytos duonos gabalėlį. Ne, veiksmas pirmiausia buvo nukreiptas į Dievą Tėvą. Jo pirminė prasmė pranoko paprastą norą dalyti, tai buvo veikiau auka. Pats Kristus buvo duona ir, ją laužydamas, jis pats save laužė kaip Jahvės tarnas, kuris, anot Izaijo pranašystės, turėjo būti sulaužytas, kad mus išganytų (plg. Iz 53, 5).

Amžinojo Dievo Sūnaus žmogiškoji valia palenkia save Dievui, tapdama klusni iki mirties (plg. Fil 2, 8), kad vėl patvirtintų Dievo tvarką, kurią nuodėmė sugriovė, ir vėl paskelbtų, kad vienintelis Dievas yra virš visko. Žmogiškąja kalba neįmanoma išsakyti Kristaus įvykdytame duonos laužymo veiksme glūdinčios pilnutinės prasmės ir jo sukelto vidinio atskambio. Kuo pilniau išgyventi to prasmingumą jam pačiam buvo neįtikėtinai sunku; netgi gali atrodyti žiauru, kad Tėvas jam tai leido atlikti. Tačiau tai buvo didžiausio švelnumo, nuostabiausios meilės, kada nors matytos šioje žemėje, veiksmas.

Kai savo rankose laikau trapią Ostiją ir pradedu Perkeitimą žodžiais: “Jis paėmė duoną, dėkodamas ją laužė”, man būna nesunku nuvokti tuos jausmus, kurie turėjo paliesti Kristaus širdį, kai jis atliko šį veiksmą Paskutinės vakarienės metu. Žmogiškos valios jėga jis nugalėjo visas kliūtis ir visiškai atsidavė į Tėvo rankas. Jo mintis atskleidžia šie gerai žinomi Šventraščio žodžiai: “Aukų ir atnašų tu nebenori, bet paruošei man kūną. <…> štai ateinu <…> vykdyti tavo, o Dieve, valios!” (Žyd 10, 5; 7) Kristus vykdė Tėvo valią, atnašaudamas Tėvui tą patį kūną, kuris buvo jam duotas. “Dėlei tos valios esame Jėzaus Kristaus kūno atnašavimu vieną kartą pašventinti visiems laikams” (Žyd 10, 10).

Šios mintys man padeda suvokti, kad, norėdamas gyventi tuo, ką švenčiu, atkartoti tai, ką Kristus iš pradžių atliko, pirmiausia turiu atmesti bet kokį priešinimąsi Dievo valiai ir būti pats sulaužytas. Mano dvasioje neturėtų likti maišto prieš jį ar brolius. Išdidumas turi sudužti, kad mano atsakymas į visus Dievo prašymus būtų neribotas “taip”. Šie žodžiai “štai ateinu <…> vykdyti tavo, o Dieve, valios!” privalo tapti taip pat ir mano žodžiais. Viešpats neprašo atiduoti tų dalykų, kuriuos valdau. Jis manęs prašo atiduoti save. Į šį dievišką reikalavimą vienintelis įmanomas atsakymas – besąlygiškas “taip”.

Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas

Šiuos žodžius Kristus ištarė mokiniams sulaužęs duoną (plg. Mt 26, 26; 1 Kor 11, 24). Dar prieš kelerius metus per Perkeitimą užmerkdavau akis, nulenkdavau galvą ir darydavau visa, kas įmanoma, kad atsiskirčiau nuo visko aplink save, vienydamasis tik su tuo, kuris pirmasis ištarė tuos žodžius per Paskutinę vakarienę. Bažnyčia iki Vatikano II Susirinkimo tokiam elgesiui mane drąsino, mokydama kunigus žemai pasilenkti ties Šventaisiais pavidalais, pašnibždom tariant žodžius. Tačiau vieną dieną brolis kunigas man padėjo suvokti, jog yra geresnis būdas išreikšti tos akimirkos tikrovę ir pilnutinai dalyvauti joje. Aš išgyvendavau Perkeitimą, siedamas jį su Paskutinės vakarienės Jėzumi, besirengiančiu mirčiai Jėzumi, kurio daugiau nebėra, užuot siejęs su prisikėlusiu Kristumi, apie save sakančiu: “Aš esu <…> Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius” (Apr 1, 17-18).

Šis prisikėlęs Kristus yra pilnutinis Kristus, Kristus – galva, neatskiriamai suvienyta su savo kūnu, kurio gyvas narys esu. Visas Kristus sako Perkeitimo žodžius ir būtent dėl to aš galiu ištarti juos kartu su Jėzumi. Visa Bažnyčia sako šiuos žodžius: “Tai yra mano kūnas” pirmuoju asmeniu. Jėzus, kūno galva, taria svarbiausią “Aš”, bet čia slypi ir suvienytas jame mažasis “Aš” – aš pats! Kaip viso ir gyvo Kristaus narys aš taip pat galiu sakyti visiems, kurie stovi prieš mane: “Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra MANO kūnas”. Koks slėpinys! Jėzus mane paverčia su juo viena Eucharistijoje, kad vienas garbinimo veiksmas iš tiesų būtų pakankamai šventas ir kilnus, vertas Dievo.

Nuo tos dienos, kai suvokiau tai, nebeužmerkiu akių Perkeitimo akimirką, bet žvelgiu į priešais mane susirinkusius brolius ir seseris. Arba, jei švenčiu vienas, mąstau apie tuos, kuriuos sutikau ir kuriems tarnavau per dieną, ar apskritai apie visą žmoniją. Turėdamas juos mintyse, galiu visiems jiems sakyti, kaip Jėzus sakė: “Imkite ir valgykite: tai yra MANO kūnas, kuris už jus atiduodamas”.

Vėliau šv. Augustino mokymas man padėjo netgi geriau suvokti šią nuostabią tiesą ir leido įžvelgti, kad mano naujasis atradimas iš tiesų buvo pats katalikų eucharistinio mokymo branduolys. Augustinas rašo: “Visas Dievo miestas, jau atpirktas ir atpažįstamas kaip Šventųjų bendravimas, yra paaukotas Dievui kaip visuotinė auka tarpininkaujant Aukščiausiajam Kunigui… Bažnyčia, būdama tikinčiųjų bendrija, švenčia, patiria ir supranta šį slėpinį, suvokdama, kad aukojanti Bažnyčia pati yra auka, kurią ji teikia kaip dovaną Dievui” (De Civ. Dei, X, 6). Tai skatina Bažnyčios mokytoją skelbti visiems krikščionims: “Jūsų yra slėpinys, švenčiamas ant altoriaus, nes jūs esate Kristaus Kūnas!” (Ser. 272).

Atkartodama tai, Sakramentų ir Dievo kulto kongregacijos instrukcija tvirtina, kad “Eucharistijos šventimas Mišiose yra ne tik paties Kristaus veiksmas, bet taip pat ir Bažnyčios… Nes Bažnyčia, kaip Kristaus sužadėtinė ir tarnaitė, kartu su juo vykdydama Kunigo tarnystę ir būdama Auka, aukoja Kristų Tėvui ir drauge su juo visiškai aukoja save” (Eucharisticum Mysterium, 3).

Taigi du Kristaus kūnai padėti ant altoriaus: tikrasis Kristaus kūnas, gimęs iš Mergelės Marijos, patyręs prisikėlimą ir įžengęs į dangų; ir antrasis – jo Mistinis Kūnas, Bažnyčia, kyląs iš slėpiningosios galvos ir jos narių vienybės. Šie du labai skirtingi, nors ir neatskiriami, buvimo būdai vienas kitam neprieštarauja. Kadangi yra dvi atnašos arba dovanos ant altoriaus (viena perkeičiama į tikrąjį Kristaus kūną ir kraują; ir kita – į Jo Mistinį Kūną), Mišių Eucharistinė malda taip pat įtraukia dvi epikleses, kuriomis kreipiamasi į Šventąją Dvasią: viena prieš Perkeitimą sakoma pakėlus rankas virš duonos ir vyno ir kita po Perkeitimo – pakėlus rankas virš tikinčiųjų.

Sakoma, kad Eucharistija “daro” Bažnyčią, ir dabar žinome, kaip tai įvyksta. Eucharistija kuria Bažnyčią, paversdama Bažnyčią eucharistija! Eucharistija nėra tik kažkoks abstraktus Bažnyčios šventumo šaltinis ar priežastis. Ji yra pati mūsų šventumo raiška ir jo kokybė. Tačiau šis eucharistinis šventumas, kuris įvertina mūsų, kaip krikščionių, sėkmę, nėra pasiekiamas tik Eucharistijos šventimu. Vienybėje su Kristumi mes privalome tapti eucharistija. Ši mintis padės perprasti šv. Pauliaus žodžių prasmę: “Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą” (Rom 12, 1).

Iš tiesų Paulius liepia mums daryti būtent tai, ką darė pats Kristus. Mes taip pat turime aukoti savo kūnus kaip auką ir tapti eucharistija! Visi drauge, kunigai ir tikintieji, galime per šv. Mišias ištarti – bent tyliai – “Imkite ir valgykite: tai yra MANO kūnas už jus atiduodamas”. Darome tai, nors ir suvokdami, kad tuos žodžius turi ištarti celebrantas, kad jie įgytų sakramentinę perkeitimo į tikrąjį Kristaus kūną galią.

Dabar pamąstykime apie anksčiau išdėstytų minčių reikšmę mūsų gyvenimui. Jei ir mes save aukojame perkeitimo žodžiais, turime aiškiai suvokti to, ką aukojame, prigimtį.

Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas

Ką Kristus mums davė per Paskutinę vakarienę sakydamas: “Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas”? Biblijoje žodis “kūnas” nereiškia vienos iš trijų sudedamųjų dalių, drauge su siela ir dvasia sudarančių visą žmogų. Toks mąstymas paveldėtas iš graikų kultūros, kur žmogus laikomas turįs tris dalis: kūną, sielą ir dvasią. Kristaus ir Biblijos kalba, žodis “kūnas” apibūdina visą žmogų, gyvenantį fiziniame ir mirtingame kūne. Jono evangelijoje pavartota frazė “Žodis tapo kūnu” (Jn 1, 14) rodo, kad žodis “kūnas” reiškia ne ką kita kaip visą žmogų. Taigi Kristaus kūnas, aukojamas Eucharistijoje, yra pilnutinis Jėzaus gyvenimas.

Steigdamas Eucharistiją, Kristus paliko mums viso savo gyvenimo dovaną – nuo pirmosios įsikūnijimo akimirkos iki paskutinio atodūsio. Tas pilnutinis gyvenimas – kas buvo Kristus gimdamas ir kuo tapo gyvenimui bėgant, jo visa ontologinė ir istorinė tikrovė su visais medžiaginiais įvykiais, pripildžiusiais jo dienas, tyla ir veikla, darbas ir malda, kovos ir pažeminimai – visa sudėta į jo atnašą, jo “kūną”, atiduodamą už mus.

Imkite ir gerkite: tai yra mano kraujas

Jei Jėzus atiduoda viską, dovanodamas mums savo kūną, ką jis gali pridėti žodžiais “Tai yra mano kraujas”? Jis prideda savo mirties dovaną! Mums, jau turintiems visą jo gyvenimą, jis duoda pačią svarbiausią jo akimirką, savo mirties akimirką. Šventraštyje žodis “kraujas” neturi ribotos reikšmės, nusakančios tik fizinės žmogaus dalies, vadinamos “kūnu”, elementą. Užuot sekus šiuo vakarietišku mąstymo būdu, Biblija vartoja žodį “kraujas”, nusakydama žmogišką įvykį, vadinamą mirtimi. Jei, kaip tada buvo tikima, mūsų kraujas yra gyvenimo branduolys, tai to kraujo išliejimas yra aiškiausias mirties ženklas. Todėl Eucharistija, kaip Kristaus kūno ir kraujo aukojimas, sykiu yra Kristaus gyvenimo ir mirties atidavimas mums.

Kaip visa tai mums praktiškai pritaikyti? Kai aukojame savo kūną ir kraują kartu su Jėzumi per šv. Mišias, aukojame būtent tai, ką jis aukojo: savo gyvenimą ir mirtį. Žodžiu “kūnas” aukojame viską, kas konkrečiai sudaro mūsų kūniškąjį gyvenimą: laiką ir sveikatą, energiją, gebėjimus bei jausmus. Žodžiu “kraujas” mes ne tik pridedame prie aukos pačią mirties akimirką, užbaigiančią gyvenimą, bet taip pat visa tai, kas vyksta prieš mūsų mirtį ir jai parengia: pažeminimus, nesėkmes, ligas, amžiaus ir sveikatos suvaržymus – trumpai tariant, visa, kas mus vienaip ar kitaip “marina”. Mums šis mirimo faktas yra geresnioji gyvenimo dalis, “šlovės valanda”, kuri visiškai suvienija su paties Kristaus auka (plg. Jn 12, 23).

Tai mus gali išgelbėti nuo pagundos galvoti: kokia gyvenimo prasmė? Kodėl gyventi? Kai, atrodo, nėra ką atiduoti, nėra nieko, ką gali padaryti, paprasčiausiai atiduok save kaip eucharistiją, suvienytą savo “apiplėšta” būkle su mūsų  pažemintu Išganytoju. Mokymasis tai daryti yra vienas didžiausių mūsų tikėjimo siūlomų atradimų.

Kaip mūsų gyvenimas pasikeistų, jei išmoktume gyventi Mišiomis, asmeniškai įsitraukdami! Jei vyskupai ir parapijos kunigai įtikinamai ir gilioje vienybėje su Kristumi tartų šiuos perkeičiančius žodžius: “Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas; tai yra mano kraujas” ir tada eitų melstis ir skelbti, klausyti išpažinčių, slaugyti ligonių ir guosti kenčiančių, visa jų tarnystė būtų eucharistinė.

Kaip Kristus duonos laužyme lieka vienas, taip ir jų gyvenimuose turėtų išlikti labai reali tikslo ir galios vienybė. Jų veikla gali pasirodyti tarsi pavieniai bandymai, neturį nieko bendra, bet, kai atėjus vakarui nebėra ką išdalyti, tasai laužymas ir atsidavimas turėtų susilydyti į eucharistinio tapatumo su Kristumi vienybę.

Tad gyventi tuo, ką švenčiame ant altoriaus, – tai tapti ta sulaužyta duona, liejant savo gyvenimo kraują dėl brolių ir seserų gėrio. Tačiau, tai darydami, turime rūpestingai apsvarstyti ypatingą būdą, kuriuo Dievas, Bažnyčia ir žmonės tikisi, jog mes atiduosime savo kūnus ir liesime savo kraują.

Šiandienos pasaulyje, netgi virš mūsų kunigiškosios tarnystės pakibus sekuliarizacijos grėsmei, kai kas pernelyg lengvai kiekvieną žmonių duotą tarnystę laiko tarnyste Dievui. Naujojo Testamento tarnai, anot šv. Pauliaus, yra šaukiami “tarnavimui Dvasiai” (”diakonia Pneumatos” 2 Kor 3, 8). Bet kuris pašauktas šiai ypatingai tarnystei netarnauja kaip turėtų tarnauti broliams ir seserims, jei yra įtrauktas į šimtus kitų tarnybų, – jis pilnutinai neatlieka savo ypatingos tarnystės, kaip iš jo tikimasi. Šventraštis sako, kad kunigas yra “skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą” (Žyd 5, 1). Jis dirba žmonėms tokiais būdais, kurie turi raiškų ryšį su Dievu!

Kai ši problema pirmą kartą iškilo Bažnyčioje, Petras ją numalšino sakydamas: “Nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų…, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai” (Apd 6, 2; 4). Išties kai kurie kunigai sugrįžo “tarnauti prie stalų”. Savo asmenines pastangas jie pernelyg sutelkia į medžiaginius, ekonominius, administracinius, mechaninius ar pramoginius projektus. Tokią atsakomybę ir uždavinius, jei tik įmanoma, reikėtų noriai patikėti sumaniems bendruomenės pasauliečiams. Tai saugo kunigą nuo jo tiesioginės ir nepakeičiamos tarnystės Dievui ir Dievo tautai apleidimo.

Apaštalo Petro paminėta Žodžio tarnystė reikalauja skirti laiko skaitymui, studijoms ir maldai. Šiandien Dievo tautos plačiai paplitęs nepasitenkinimas kyla iš nuoskaudos dėl netinkamo ir paviršutiniško pamokslavimo. Daugelis išeina po sekmadienio pamokslo ne tik nepasotinta širdimi, bet su tokiu troškuliu, kad atsiveria nauja Izaijo skundo prasmė: “Užguitieji ir vargšai ieško vandens, o jo nėra, liežuvis jiems džiūsta nuo troškulio” (Iz 41, 17).

Taip pat aktualūs popiežiaus šv. Grigaliaus žodžiai:
“Žmonės pasirengę klausytis Gerosios Naujienos, tačiau pamokslautojų maža. Šiandien pasaulyje daug kunigų, bet retai sutinkame juos darbuojantis Viešpaties vynuogyne. Mes imame savo atsakomybėn kunigiškąsias pareigas, bet nevykdome, kas joms priklauso. Esame užimti žemiškais reikalais, nors įsitraukimas į juos labai skiriasi nuo tikrų kunigiškos tarnystės įsipareigojimų. Jei pašaukti būti vyskupais atmetame pamokslavimo tarnystę, tai kartu pasmerkiame save, nes prisiimame garbės titulą, kuriam stokojame būtinų savybių… Vidumi tampame vis nejautresni, o mūsų dėmesys pasaulio reikalams vis auga (Evangeliniai pamokslai 17: 3; 14; PL 76, 113 ss).

Laiško romiečiams pabaigoje apaštalas Paulius atsiprašo, kad rašė taip drąsiai. Aš, baigdamas šį mąstymą, taip pat atsiprašau, jei atrodau kalbėjęs pernelyg drąsiai. Taip elgiausi tik todėl, kad privalome rimtai ir atsakingai rinktis iš įvairios veiklos, perpildžiusios mūsų kunigišką gyvenimą.

Kalbėdamas apie gerąjį ganytoją, kuris “už avis guldo gyvybę”, Jėzus pabrėžė, kad ganytojas guldo gyvybę, gindamas avis nuo puolančio vilko. Jis paaiškina: “Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko”(Jn 10, 12). Vilkas arba, kaip apaštalas Petras jį vadina, “liūtas” riaumodamas tebeslankioja aplinkui, tykodamas praryti avis (plg. 1 Pt 5, 8). Ar galime dėtis negirdį jo? Ar linkstame patikėti tais žinovais, kurie mums laiduoja šėtoną visai neegzistuojant ir tuo jam suteikia dar didesnę laisvę pulti ir vaikyti?

Avių, už kurias mirė Kristus, gynyba yra didžiausias mūsų džiaugsmas ir garbė. Bet ji yra ir veiksmas, įvedantis mus į kunigiškąją kankinystę. Žmogui, užsidegusiam išsilaisvinti iš nuodėmės, ypač nuo tam tikrų nuodėmių, ar nusprendusiam eiti šventumo keliu, šėtonas išrikiuoja visas savo pajėgas, idant sutrukdytų.

Kunigas, kuriam patikėta ši siela, eina šalimais, visiškai atsiduodamas ir naudodamasis visa dvasine, jam paklūstančia ginkluote, kad atremtų priešo antpuolį, netgi prisiimdamas nuodėmes ir gundymus, kurie yra šėtono ietigalis. Darydamas tai, jis gyvai suvokia žodžių “už jus atiduodu savo kūną ir kraują” prasmę. Kančia gali būti didelė, bet dar didesnė bus jo kunigiško tarnavimo galia. Suvienytas su Kristumi, naujai bei ypatingai pateptas karališku ir pranašišku patepimu šis iš tiesų Eucharistinis kunigas bus grėsmingas ginklas paties Dievo rankose.

Kunigystė nėra tarnystė kaip bet kuri kita, bet tikriausias Dievo slėpinys. Ji nėra tiktai tarnyba, kurios našumas priklauso nuo ją atliekančiojo, bet veikiau sakramentinis ženklas. Vatikano II Susirinkimas kunigus vadina “Amžinojo Kunigo gyvaisiais įrankiais” (Presbyterorum Ordinis, 12). Teisingo kunigystės ir kunigo įvaizdžio atstatymas krikščionių sąmonėje galėtų pagelbėti sprendžiant pašaukimų į kunigystę stoką. Kam tapti kunigu, jei visa, ką kunigas daro, gali taip pat gerai atlikti ir pasaulietis?

Yra aplinkybių, kai pasauliečiai gali skelbti Dievo žodį, skleisti žmogiškąsias vertybes ir socialinį gėrį, net vadovauti sąžinėms, bet kunigas turi kažką daugiau, kažką kylantį ne iš žmogaus, bet iš Dievo. Tas “kažkas” yra būtent tai, ko šėtonas labiausiai bijo. Jo didžiausias rūpestis, kad kunigai nesusivoktų ir neišmoktų naudotis ypatinga savąja galia.

Šėtonas lieka ramus ir tvardosi, kai kunigai yra labai kultūringi, moksliški, akademiški ar kupini iniciatyvos visose srityse. Bet kai tik kunigai, panašūs į šv. Arso kleboną, nusižemina ir prisipildo Šventosios Dvasios, jūs išgirsite tą patį šėtono išgąsčio klyksmą, kuris iš karto pasigirdo, kai tik kupinas Šventosios Dvasios Jėzus išlipo iš Jordano vandens: “Gal atėjai mūsų pražudyti?” (Lk 4, 34)

Stebėtina, kaip kai kurie kunigai, netgi užimantys labai atsakingas pareigas, gali tiek daug metų gyventi visiškai nežinodami, kas vyksta realiame pasaulyje už regimų dalykų išorės. Jie yra užmiršę tikrą dinamišką dvasinį mūšį, nepastebi nei nuostabių Kristaus darbų, nei keliančių siaubą pastangų Jo priešo, kuris yra ir mūsų priešas, nuolat klampinantis mus į nuodėmę ir neviltį.

Kai Dievas savo malone atveria tokių kunigų akis, leisdamas jiems pamatyti daugiau nei tik paviršių, jie dažnai nustebę klausinėja: “Kur buvau iki šiol? Kaip nesuvokiau, kas vyksta? Ar aš pasikeičiau, ar pasaulis pasikeitė?” Lyginant su tuo, ką dabar jie įžvelgia, žmonių kovų naujienos, anksčiau buvusios vienintelis jų rūpestis, staiga pasirodo esančios vaikų žaidimai.

Brangūs broliai kunigai, kaip norėčiau, kad per šias pasaulines rekolekcijas Dievas plačiai atvertų tūkstančių kunigų akis, pradedant manimi! Kaip aš trokštu, kad Jėzus galėtų kiekvienam iš mūsų pasakyti tai, ką kartą ištarė savo pirmiesiems mokiniams: “Palaimintos akys, kurios regi, ką jūs regite” (Lk 10, 23). Tokia nauja įžvalgos dovana galėtų mus visus greitai paversti kariais, kurie budriai, išdididžiai ir laimingai kovotų tokio švento ir gero, šlovingo ir nenugalimo vado – Jėzaus Kristaus – pusėje.

Kartą patarnavau mirtinai sergančiam kunigui, kuris buvo profesionalus teologas. Mes kalbėdavomės apie didžius Dievo daromus dalykus šiandienos Bažnyčioje. Staiga kunigas apsipylė ašaromis, ir išgirdau jį per kūkčiojimus sakant: “Kodėl mes atrandame tokius dalykus kaip šis taip vėlai? Aš praleidau visą savo gyvenimą tyrinėdamas Dievo dalykus, bet niekada iš tikrųjų neieškojau gyvojo Dievo”.

Gyvenimas, paremtas Eucharistija, yra nuostabus ir jaudinantis, bet sunkus tokiems kaip mes kūriniams, turintiems trapią žmogišką prigimtį. Mes esame gundomi atsakyti taip, kaip Kristaus pirmieji sekėjai atsakė į pirmąjį Eucharistijos skelbimą: “Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!” Jėzus aiškina, kodėl vieni taip murmėdami apleido jį, kai kiti skelbė jį sakant amžinojo gyvenimo žodžius: “Dvasia teikia gyvybę… žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas” (Jn 6, 63). Taip, tik Šventoji Dvasia gali paremti mus tikėjimu, jėga ir ryžtingumu, reikalingu mūsų kelionei į šventumą, per šį eucharistinį savęs atnašavimą Dievui, visų mūsų brolių ir seserų Kristuje labui.

Kai kurie kalbėtojai šiose pasaulinėse rekolekcijose jau atkreipė dėmesį į Kunigų knygos žodžius, atkartotus Naujajame Testamente “Būkite šventi, nes aš esu šventas” (plg. Kun 20, 7; 1 Pt 1, 16). Toje pačioje Kunigų knygoje yra penki panašūs tekstai, kurie suteikia aiškumo ir prasmės tiems žodžiams. Tolimesnėje eilutėje cituojamame tekste, pavyzdžiui, skaitome: “Laikykitės mano įstatų ir vykdykite juos. Aš, VIEŠPATS, jus pašventinu” (Kun 20, 8). Jis, kuris mus kviečia šventumui, sako, kad jis, ir tik jis vienas, gali mus padaryti šventus per pašventinančiąją Šventosios Dvasios galią.

Pirmiausia priėmėme Šventąją Dvasią, kai buvome pakrikštyti, ir nuo tol nuolat gavome teisę ją priimti. Jėzus įėjo į kambarį, kuriame mokiniai buvo pasislėpę po jo nukryžiavimo, tardamas jiems: “Ramybė jums!” Tada jis kvėpė į juos, sakydamas: “Imkite Šventąją Dvasią” (Jn 20, 21-22). Tai nebuvo dalykas, kurį Jėzus ketino padaryti tik vieną kartą, prieš visiškai išnykdamas iš žmogiškos istorijos puslapių iki šlovingojo sugrįžimo – parousijos.

Tikrai, kaip Jonas atpasakoja, kelios dienos prieš žengimą į dangų “paskutinis Adomas tapo gyvybę teikiančia dvasia” didingu ir regimu būdu (1 Kor 15, 45), bet šiandien neregimu būdu jis nuolat kvepia Dvasią visai Bažnyčiai. Niekada nė akimirksniui nesustodamas, nes “Jei tik panorėtų atšaukti savo dvasią ir gyvybės alsavimą, visi gyvūnai tuojau pražūtų ir žmonija sugrįžtų į dulkes“ (Job 34, 14-15). Jei Jis nustotų siųsti savo Dvasią, Bažnyčia paliautų būti!

Didžiulė bronzinė skulptūra milžiniškoje popiežiaus audiencijų salėje yra dvasinio Kristaus, regimo tik tikėjimu, atvaizdas. Prisikėlęs Kristus yra prieš mus čia ir dabar, tardamas mums – savo mokiniams ir kunigams: “Ramybė jums! Imkite Šventąją Dvasią! Imkite mano pašventinančią Dvasią!”

Šv. Mišių epiklesis akimirką šaukiamės Šventosios Dvasios, prašydami jos nužengti ant mūsų aukų, perkeičiant jas į Kristaus kūną ir kraują. Taip ir aš kviečiu jus šauktis Šventosios Dvasios visa širdimi, prašant ją nužengti, kad perkeistų mus į amžiną dovaną, į vieną kūną, į vieną atnašą Kristuje Viešpaties garbei ir šlovei (plg. III ir IV Eucharistijos malda).

Prašykime drąsos ir didžiadvasiškumo išlikti visiškoje vienybėje su Kristaus Širdimi ir Dvasia, kai sakome su juo kiekvienose mūsų šv. Mišiose: “Broliai ir seserys, imkite ir valgykite visi: tai yra mano kūnas už jus atiduodamas. Imkite ir gerkite: tai yra mano kraujas, kurį aš troškau išlieti Dievo garbei ir už jus visus”.

„Bažnyčios žinios“

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →