Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs.Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. (Mt 28, 16–20)

Jėzus prieš žengdamas į dangų, ragina krikštyti žmones Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Tai – viena svarbiausių Naujojo Testamento tiesų apie Trejybės asmenų vienybę, pripažinimas. Tiesiog trumpai, išreikšta mintis, kad krikštas – žmonių priklausomybė Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios karalystei. Nuo krikšto žmogus tampa Kristaus Bažnyčios narys – jam ne tik yra atleista gimtoji nuodėmė, bet jam atsiveria didi krikščioniškos malonės dovana – bendrystė su Šventosios Trejybės asmenimis.

Šiame pareiškime apie krikštą Jėzus prilygina save Dievui Tėvui ir Šventąjai Dvasiai. Jis taip pat pabrėžia Trejybės vienybę, kai sako, kad jų vardu vyksta krikštas. Kaip ir daugelyje kitų Rašto vietų, žodis „vardas“ apibūdina asmenybės gelmę, įskaitant viską, ką jis atstovauja. Pakrikštytasis susitapatina su viskuo, kas būdinga Dievui.

Per krikštą tikintysis Dievo malone tiki Kristumi, ir tampa viena su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →