Šventoji šeima

Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, [Juozapas ir Marija] nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui, – kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: Kiekvienas pirmgimis berniukas bus pašvęstas Viešpačiui, – ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties Įstatyme: Porą purplelių arba du balandžiukus.

Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:

„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs,

leisti savo tarnui ramiai iškeliauti,

nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,

kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje:

šviesą pagonims apšviesti

ir tavosios Izraelio tautos garbę“.

Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“.

Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

Atlikę visa, ko reikalavo Viešpaties Įstatymas, jiesugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. Vaikelis augo ir stiprėjo; jis darėsi pilnas išminties, ir Dievo malonė buvo su juo. (Lk 2, 22–40)

Šios dienos skaitiniai kalba apie atsakomybę – vienų kitiems ir Dievui. Pirmajame skaitinyje iš Siracido knygos ypač pabrėžiama vaikų atsakomybė ir pagarba tėvams. Siracido knygos autorius šią pagarbą labai glaudžiai susieja su ketvirtuoju Dekalogo įsakymu gerbti savo tėvą ir motiną (plg. Iš 20, 12). Pagarba tėvams – neatsiejama Sandoros su Dievu dalis. Kitaip tariant, tai ne eilinis įsipareigojimas, bet religinis priesakas. Todėl tas, kuris gerbia tėvus, yra palaimintas.

Šeimos narių atsakomybė vienų kitiems kyla ne tik iš jų prigimtinių ryšių. Ji plaukia iš jų bendravimo su Viešpačiu. Atsiliepdami į kitų prašymus, atsižvelgdami į kitų poreikius, atsakome į Dievo kvietimą meilei.

Ir apaštalas Paulius šį ryšį su Viešpačiu laiko krikščionių bet kokių tarpusavio saitų pamatu. Skaitinys iš Laiško kolosiečiams prasideda žodžiais: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai“ (Kol 3, 12). Toliau vardijamos pareigos, o pačiame skaitinio gale – krikščioniškos šeimos narių pareigos. Visų jų ašis – atsakomybė. Ir… visa turi būti daroma „Viešpatyje“. Meilė ir pagarba kyla iš paklusnumo Viešpačiui.

Evangelijos skaitinyje Marija su Juozapu vykdo Mozės įstatymo priesakus – neša kūdikį paaukoti Viešpačiui. Tai vėl mums primena „religinį kontekstą“. Gera, šventa šeima ta, kurios pamatas – Viešpats. Tuomet vaikai Jėzaus pavyzdžiu gali augti išmintimi, ir Dievo malonė bus su jais.

Taigi pamoka aiški. Kiekviena krikšioniška šeima, kaip ir kiekvienas krikščionis, yra šaukiama į šventumą. Nuolat šventėti, vadinasi, atsiliepti į Dievo ištikimąją meilę.

“Bažnyčios žinios”