Šventosios Dvasios atsiuntimas (Sekminės). Šv. Jonas Paulius II. Šventoji Dvasia – bendrystės šaltinis
Apaštalų darbuose matome pirmąją krikščionių bendruomenę, glaudžiai suvienytą broliškosios bendrystės. „Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie perduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo” (Apd 2, 44–45). Neabejotina, jog ši meilės reginio priežastis buvo Šventoji Dvasia. Jos Sekminių išsiliejimas padėjo pamatą naujajai Jeruzalei, meile statomam miestui, senosios Babelės priešingybei. Pagal Pradžios knygos 11 skyriaus tekstą, Babelio bokšto statytojai nusprendė pasistatyti miestą su didžiuliu bokštu, kurio viršūnė siektų dangų. Šventasis autorius šiame projekte įžvelgia beprotišką puikybę, pratrūkusią nesantaika, susiskaldymu ir nesusikalbėjimu.
Sekminių metu Jėzaus mokiniai, priešingai, nenori išdidžiai kopti į dangų, bet nuolankiai atsiveria iš aukštybių nužengiančiai Dovanai. Jei Babelyje visi kalbėjo ta pačia kalba ir galiausiai nebesuprato vienas kito, per Sekmines kalbama įvairiomis kalbomis, tačiau visi puikiai supranta vienas kitą. Tai yra Šventosios Dvasios stebuklas.
Bendrystė yra Šventajai Dvasiai būdingas veikimas Švenčiausiosios Trejybės viduje. „Galima sakyti, jog Šventojoje Dvasioje vieno ir trejybiško Dievo paslėptasis gyvenimas tampa ištisa dovana, meilingu tarpusavio pasidalijimu tarp dieviškųjų Asmenų, ir kad per Šventąją Dvasią Dievas ‘egzistuoja ‘ kaip Dovana. Šventoji Dvasia yra asmeninė šio atsidavimo, šio buvimo meile išraiška” (Dominum et Vivificantem). Šventojo Augustino raštuose randame apibūdinimą, kad trečiasis Asmuo yra „meilės suma, vienijanti abudu Asmenis” (De Trinitate 7,3,6). Tėvas gimdo Sūnų, mylėdamas jį; Tėvo pagimdytas Sūnus atsiduoda meilei ir gauna iš jo gebėjimą mylėti; Šventoji Dvasia yra Tėvo visiškai dovanai duodama meilė, su visišku dėkingumu priimama Sūnaus ir savo ruožtu atiduodama Tėvui. Šventoji Dvasia yra meilė ir asmeninė dovana, apimanti visas sukurtąsias dovanas: gyvybę, malonę, šlovę. Šios bendrystės slėpinys spindi Bažnyčioje mistiniame Kristaus Kūne, gaivinamame Šventosios Dvasios. Ta pati Dvasia, kuri daro „viena Kristuje Jėzuje” (Gal 3, 28), mus įtraukia į tą paèią Tėvą ir Sūnų jungiančią vienybę. Stebėkimės šios intensyvios ir intymios mūsų bendrystės su Dievu akivaizdoje!
Apaštalų darbų knygoje pateikiamos kelios būdingos situacijos, leidžiančios suprasti, kaip Dvasia padeda Bažnyčiai konkrečiai gyventi bendryste, pagelbėdama įveikti kartkartėmis iškylančias problemas. Dramatiškas momentas išgyvenamas tuomet, kai į krikščionių bendruomenę pirmąkart patenka asmenys, nepriklausantys Izraelio tautai. Bažnyčios vienybė patiria išbandymą. Bet štai į pirmojo konvertito, šimtininko Kornelijaus namus nužengia Dvasia. Ji atnaujina Sekminių stebuklą ir parodo palankumo ženklą žydų ir pagonių vienybei (plg. Apd 10–11). Galima sakyti, jog tai yra tiesioginės bendrystės ugdymo būdas: Dvasia įsikiša visa savo malonės galybe ir sukuria naują, nenumatytą situaciją.
Tačiau dažnai Šventoji Dvasia veikia pasinaudodama žmonių tarpininkavimu. Tai, anot Apaštalų darbų knygos pasakojimo, įvyksta tuomet, kai Jeruzalės bendruomenėje iškyla diskusija dėl kasdienio našlių aptarnavimo (plg. Apd 6, 1 ir t.). Vienybė grąžinama įsikišus apaštalams, pasiūliusiems bendruomenei išsirinkti septynis vyrus, „pilnus Dvasios” (Apd 6, 3; plg. 6, 5), ir įsteigusiems Septyneto grupę stalams aptarnauti.
Kritinį momentą išgyveno ir Antiochijos bendruomenė, sudaryta iš krikščionių, kilusių tiek iš judėjų, tiek iš pagonių. Kai kurie žydai krikščionys siekė, kad pastarieji būtų apipjaustyti ir laikytųsi Mozės įstatymo. Kaip rašo šventasis Lukas, „apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti” (Apd 15, 6); po „ilgo ginčo” pasiektas susitarimas, išreikštas iškilminga ištarme: „Šventajai Dvasiai ir mums…” (Apd 15, 28). Aiškiai matyti, kaip Dvasia veikia per Bažnyčios „tarnų” tarpininkavimą.
Negali bûti tikro kontrasto tarp dviejų didžiųjų Šventosios Dvasios veikimo būdų, tiek tiesioginio, turinčio nenumatomą ir charizminį pobūdį, tiek netiesioginio, labiau nuolatinio ir institucinio pobūdžio. Šie abu būdai kyla iš tos pačios Dvasios. Tais atvejais, kai žmogiškoji silpnybė įžvelgia įtampų bei konfliktų prielaidas, tenka atsiduoti vyresnybės, kuriai padeda Šventoji Dvasia, ištyrimui (plg. 1 Kor 14, 37).
Visiškos krikščionių vienybės ilgesys yra taip pat „Šventosios Dvasios malonė” (Unitatis redintegratio, 4). Šiuo požiūriu mes niekuomet neturime pamiršti, jog Šventoji Dvasia yra pirmoji bendra dovana susiskaidžiusiems krikščionims. Šventoji Dvasia, būdama „Bažnyčios vienybės principas” (Unitatis redintegratio, 2), mus skatina grąžinti vienybę per širdies atsivertimą, bendrą maldą, tarpusavio pažinimą ir ekumeninį ugdymą, per teologinį dialogą ir per bendradarbiavimą meilės įkvėptoje socialinėje tarnyboje įvairiose srityse.
Kadangi vienybė yra Šventosios Dvasios, Parakleto dovana, Ji mus drąsina, prisiminus, jog kaip tik mokymo apie Šventąją Dvasią atžvilgiu buvo padaryti ženklūs žingsniai vienybės tarp įvairių Bažnyčių, ypač Katalikų ir Ortodoksų, link. Visų pirma prisimindami ypatingą Filioque problemą dėl santykio tarp Šventosios Dvasios ir iš Tėvo kylančio Žodžio, turime atsižvelgti į tai, jog lotyniškosios ir Rytų Bažnyčios skirtingumas liečia ne pačią tikėjimo „viena tikėjimu pažįstamo slėpinio tikrove” tapatybę, o tik jo išraišką ir taip sudaro „teisėtą tarpusavio papildomumą”, nekeliantį pavojaus vieno tikėjimo bendrumui, o netgi galintį jį praturtinti (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 248; apaštališkasis laiškas Orientale lumen, 1995 gegužės 2, Nr. 5; Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba. Graikiškoji ir lotyniškoji tradicija apie Šventosios Dvasios kilmę: L’osservatore Romano, 1995 rugsėjo 13 d., p. 5.). Veikli meilė, turinti viešpatauti kiekvienoje bendruomenėje, „ypač tikėjimo namiškiams” (Gal 6, 10), įpareigoja visas Bažnyčios dalis, kiekvieną parapijos ar vyskupijos bendruomenę, kiekvieną grupę, draugiją bei judėjimą rimtai tirti sąžinę, ir tai turi parengti širdis priimti vienijantį Šventosios Dvasios veikimą.
Visuomet aktualūs šventojo Bernardo žodžiai: „mes visi reikalingi vienas kito: dvasinį gėrį, kurio neturiu ir nevaldau, gaunu iš kitų <…>. Visi mūsų skirtingumai, atskleidžiantys Dievo dovanų turtingumą, išliks vienuose Tėvo namuose, turinčiuose daug buveinių. Dabar yra malonių išsiskirstymas: paskui bus garbės skirtingumas. Vienybė – tiek čia, tiek ten – glūdi toje pačioje meilėje” (Apologija Vilhelmui iš St. Thierry, IV, 8: PL 182, 9033).
@”Bažnyčios žinios”
