Šventosios Dvasios Atsiuntimas (Sekminės)
Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti.
Jeruzalėje gyveno maldingų žmonių iš įvairių tautų. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo:
„Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba? Mes, partai, medai, elamiečiai, Mezopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frigijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai,– mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ (Apd 2, 1–11)
Prieš žengdamas į dangų Jėzus sakė savo mokiniams: „Atsiųsiu jums, ką yra pažadėjęs mano Tėvas“ (Lk 24, 49). Šis pažadas buvo įgyvendintas Sekminių dieną, kai mokiniai drauge su Mergele Marija budėjo maldoje Aukštutiniame kambaryje.
Šventoji Dvasia atnaujino apaštalus, suteikdama jiems drąsos be baimės skelbti: „Kristus numirė ir prisikėlė!“ Išlaisvinti nuo baimės jie atvirai skelbė Jėzų. Įsibaiminę žmonės virto ryžtingais Evangelijos skelbėjais.
Ir šiandien Šventoji Dvasia veikia Bažnyčioje, tačiau galėtume sąžiningai savęs klausti: ar esame pasirengę atsiverti jos atnaujinančiai galiai? Kas man yra Šventoji Dvasia?
Nemažai krikščionių, kuriems ji yra nepažįstamoji. Todėl svarbu, kad kiekvienas mūsų ją pažintų, užmegztų su ja ryšį ir leistų jai vadovauti sau.
Visgi nepakanka ją pažinti – reikia ją priimti kaip mūsų dvasios vadovę, vidinį Mokytoją. Ji veda mus į Trejybės slėpinį, padeda mums atsiverti tikėjimui ir uždega mumyse meilės ugnį, kuri mus padaro Dievo meilės liudytojais.
Būtent Šventosios Dvasios buvimas mumyse yra ženklas, kad Dievas yra arti. Arčiau nei manome.
Kun. Rolandas Karpavičius
