V eilinis sekmadienis. Ko einame prie Jėzaus?

Išėjęs iš sinagogos, Jėzus kartu su Jokūbu ir Jonu nuėjo į Simono ir Andriejaus namus. Simono uošvė gulėjo karščiuodama, ir jie tuojau apie tai jam pasakė. Jis priėję pakėlė ją už rankos; karštis paliovė, ir ji galėjo jiems patarnauti.
Atėjus vakarui, kai saulė nusileido, pas Jėzų sugabeno visus ligonius ir demonų apsėstuosius; visas miestas buvo susirinkęs prie durų. Jis pagydė daugelį sergančių įvairiomis ligomis, išvarė daug demonų. Ir neleido demonams kalbėti, nes jie žinojo, kas jis.
Labai anksti, dar neišaušus rytui, Jėzus atsikėlęs nuėjo į negyvenamą vietą ir tenai meldėsi. Simonas ir jo draugai nusekė iš paskos ir, suradę jį pasakė: „Visi tavęs ieško“. Jis atsakė: „Eikime kitur, į gretimus miestelius, kad ir ten skelbčiau žodį, nes tam esu atėjęs“. Ir keliavo po visą Galilėją, skelbdamas žodį jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus. (Mk 1, 29–39)

Žmonės eidavo prie Jėzaus, nes jie atpažindavo Jį kaip asmenį, galintį nuveikti didingus darbus. Daugelis galėjo kalbėti, paaiškinti ir pamokslauti, bet Jis vienas ne tik kalbėjo, bet ir veikė. Žmonėms reikia ko nors, kuris gali kažką padaryti. Jėzus galėjo ir šiandien gali padaryti puikių darbų.

Tačiau tos minios plūdo, nes iš Jėzaus kažko reikėjo. Jos neatėjo, nes išgirdo apie naują gyvenimo viziją – jie tik norėjo panaudoti Jį savo pačių labui. Tai, ko beveik visi nori iš Dievo ir Jo Sūnaus. Vienai maldai, kuri kyla į Dievą gerovės laikais, tenka tūkstančiai maldų nelaimių laikotarpiais. Deja, bet žmonės prisimena religiją tik krizės metu. Jie pradeda prisiminti Dievą tik tada, kai patenka į sunkią padėtį, arba kai gyvenimas juos siunčia į nokautą.

Visuomet turėtume kreiptis į Jėzų, nes tik Jis gali duoti mums tai, ko reikia gyvenimui. Tačiau jei gautos dovanos nesukelia mumyse meilės ir dėkingumo atsako, tuomet mūsų ryšys su Juo yra tragiškai blogas. Nežiūrėkime į Dievą tik kaip į naudingą pagalbą sunkiomis dienomis, Jį reikia mylėti ir prisiminti kiekvieną mūsų gyvenimo dieną.

Kun. Rolandas Karpavičius