Judui pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, – bematant jį pašlovins. Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis. Jūs ieškosite manęs, bet sakau jums tą patį, ką esu žydams pasakęs: kur aš išeinu, jūs negalite eiti… Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. (Jn 13, 31–33a. 34–35) 

Jėzus palieka mokiniams savo paskutinę valią, savo testamentą. Jis skelbia Naujosios Sandoros pagrindinę taisyklę, naują įsakymą – „kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau.“ Paskutinėmis likusiomis savo gyvenimo minutėmis išsako didžiausią širdies troškimą – prieš atsiskirdamas nuo mokinių jis būtinai turi jį paskelbti saviškiams. Kodėl Jėzus šiuos ypatingus žodžius paliko paskutinei akimirkai? Prieš pat mirtį pasakytas pageidavimas turėtų likti jo mokiniams šventas.

Kodėl Jėzus vadina meilės įsakymą nauju? Juk šis įsakymas buvo duotas jau Senajame Testamente. Pagal krikščioniškąją sampratą nauja tai, kad meilės įsakymas išplečiamas visiems žmonėms, o ne tik saviškiams. Privalome mylėti net priešą.

Krikščioniškasis meilės įsakymas naujas tuo, kad jo pagrindas ne abipusiškumas, ne teisingumas, bet Dievo meilės galia, kai neklausiama, kuo į meilę bus atsakyta. Krikščioniškame meilės įsakyme nauja tai, kad Viešpats kviečia mylėti taip, kaip jis. Leisti jam mylėti mumyse.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →