Gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami:
    „Osana!
    Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“
    Jėzus, gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:
    Nebijok, Siono kalno dukra:
    štai atvyksta tavo karalius,
    jis joja ant asilaičio!
    Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę. (Jn 12, 12–16)

Jodamas į Jeruzalę ant asilo Jėzus paskelbė savo karaliavimo būdą. Turėtume gerai suprasti šį vaizdinį. Mes manome apie asilą kaip menkavertį ir žemos kilmės gyvulį, bet Artimuosiuose Rytuose jis buvo laikomas garbingu. Izraelio teisėjo Jairo “trisdešimt sūnų, kurie jodinėjo ant trisdešimties asilų.” (Ts 10, 4) Ahitofelis jojo asilu (2 Sam 17, 23), karaliaus Sauliaus sūnus Mefi-Bošetas atvyko pas Dovydą ant asilo (2 Samuelio 19,27). Pagal karo papročius karaliai jodinėjo žirgais, bet kai jie atvykdavo su taikos žinia, visada sėdėdavo ant asilo.

Jėzaus veiksmas rodo, kad Jis nėra kareivijų viešpats, apie kurį visi svajoja, bet Taikos kunigaikštis. Tada to niekas nematė, net ir jo mokiniai, kurie turėjo žinoti daugiau ir geriau nei kiti. Matyt, jie buvo pagauti tam tikros minios euforijos. Pas juos jojo Tas, kuris turėjo ateiti, o jie ieškojo to, apie kurį svajojo, kurio norėjo, ir jie neatpažino Tojo, kurį Dievas jiems siuntė. Jėzus gyvai bylojo apie tai, kas Jis iš esmės yra, bet niekas jo nesuprato. Todėl ir savo gyvenimuose nepražiūrėkime aplankymo meto.

Kun. Rolandas Karpavičius

 

 

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →