Verbų sekmadienis

Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę. Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos, ties vadinamuoju Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius ir jiems pasakė: „Eikite į kaimą, kurį štai matote, ir, vos įėję, rasite pririštą asilaitį, kuriuo dar joks žmogus nėra jojęs. Atriškite jį ir atveskite. O jeigu kas paklaustų: ‘Kam jį atrišate?’, atsakykite: ‘Jo reikia Viešpačiui’“. Pasiųstieji nuėjo ir rado, kaip jiems buvo nurodyta. Atrišant asilaitį, savininkai klausė: „Kam atrišate asilaitį?“ Mokiniai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui“. Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, apdengė savo apsiaustais ir užsodino Jėzų ant viršaus. Jam jojant, žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: „Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ Kai kurie fariziejai iš minios jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 28–40) 

Jėzaus įžengimas į Jeruzalę buvo kruopščiai suplanuotas –  tai nebuvo spontaniškas veiksmas. Jo elgesys tikras iššūkis ir neprilygstamos drąsos liudijimas, nes tuo metu už Jėzaus galvą buvo pažadėtas atlygis (Jn 11,57). Esant tokioms aplinkybėms, būtų natūralu, kad Jėzus eitų į Jeruzalę, nepastebėtas ir pasislėpęs kažkur atkampiose gatvėse. Bet Jis įžengė į Jeruzalę, lyg norėtų būti dėmesio centre. Taip Jėzus elgiasi, kad būtų teisėtai vadinamas žydų karaliumi ir įvykdytų Zacharijo pranašystę (Zach 9, 9).

Tačiau šiuo veiksmu Jėzus pabrėžė, kurios karalystės Jis valdovas esąs. Palestinoje asilas nebuvo toks nevertingas gyvūnas kaip mes manome. Priešingai, jis buvo laikomas tauriu gyvuliu. Tik karo metu karaliai pasirodydavo ant žirgų. Kai karaliai atvykdavo su taika, jie jodavo ant asilo. Ir Jėzus įžengė į Jeruzalę kaip meilės ir taikos karalius, o ne kaip pergalingas herojus, kurio iš tikrųjų ir tikėjosi minia. Kol žmogiškoji neapykanta dar nebuvo Jo nukryžiavusi, Jis vėl kreipėsi į žmones ragindamas mylėti. Jis visada byloja apie meilę, net nuo kryžiaus.

Kun. Rolandas Karpavičius