Kai Jėzus su mokiniais prisiartino prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę prie Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius, tardamas: „Eikite į priešais esantį kaimą ir tuojau rasite pririštą asilą su asilaičiu. Atriškite ir atveskite juos man. O jeigu kas imtų dėl to teirautis, atsakykite: ‘Jų reikia Viešpačiui‘, ir iš karto juos paleis.“ Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: „Pasakykite Siono dukrai: štai atkeliauja tavo karalius. Jis romus, jis joja ant asilės, lydimas asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.“ Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta. Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto.“ (Mt 21, 1-11)

Kančios sekmadienis pradeda Šventąją, Didžiąją savaitę. Todėl iškilmingas Jėzaus įžengimas į Jeruzalę dar nėra tikrasis Velykų triumfas.

Šis pasakojimas primena karaliaus įvesdinimo į sostą iškilmę ir nurodo į karaliaus Saliamono, Dovydo sūnaus, paskelbimą karaliumi (1Kar 1, 32 – 40). Ten Saliamonas taip pat užsodinamas ant karališko mulo, o visi žmonės drauge su juo eina, keldami triukšmą, į karaliaus rūmus, šaukdami „Tegyvuoja karalius Saliamonas!” Toks pat sujudimas lydi ir Jėzų – visas miestas kalbėjo apie jo įžengimą.

Jėzus niekada nebuvo sutikęs, kad būtų priimtas kaip karalius. Ar jis tikrai norėjo šios iškilmės? Šiuo atveju pats Jėzus elgiasi karališkai. Jis norėjo šio įvykio, jis pats nurodė mokiniams kaip  organizuoti iškilmę. Kodėl?

Taip Jėzus įvykdė mesijines pranašystes. Be to, jis žinojo savo karalystės prigimtį – tai stovinčių po Kryžiumi bendruomenė.

Po kelių dienų surištas Jėzus stovėdamas Piloto akivaizdoje. tiesiai ištars: „Taip, aš esu karalius” (Jn 18, 37). Jėzus tai pasakys, nes žino, kad jo šlovės sostas – Kryžius.

 Kun. Rolandas Karpavičius

 

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+