VI eilinis sekmadienis. Įvykdytas teisingumas

Pas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus. Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum! Eik, pasirodyk kunigui ir už pasveikimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“. O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.  (Mk 1, 40–45)

Šioje evangelijoje pateikiamas vienas išraiškingiausių Kristaus paveikslų.

Jis neatstūmė to žmogaus, kuris pažeidė įstatymą,  nes raupsuotasis neturėjo teisės kreiptis į Jį ir kalbėti su Juo, bet Jėzus atsiliepė su gailesčiu ir supratingumu į žmogaus nevilties šauksmą.

Jėzus ištiesė ranką ir palietė jį. Jis palietė nešvarų žmogų. Bet Jėzui jis nebuvo nešvarus, nes Jam tai buvo paprasta žmogaus siela, kamuojama poreikio.

Išgydęs asmenį, Jėzus nusiuntė jį atlikti įprastą ritualinę ceremoniją. Taip Jėzus įvykdė žmonių įstatymo ir žmoniškumo teisingumo reikalavimus. Jis nepuolė beatodairiškai nepaisyti priimtų normų, bet kai reikėjo, Jis pakluso joms.

Šiame poelgyje matome atjautos, galios ir išminties derinį.

Kun. Rolandas Karpavičius