Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei mane mylite,– jūs laikysitės mano įsakymų; aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius, – Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta. O jūs ją pažįstate, nes ji yra pas jus ir bus jumyse. Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. Tai dienai atėjus, jūs suprasite, kad aš esu Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse. Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli. O kas mane myli, tą mylės mano Tėvas, ir aš jį mylėsiu, ir jam apsireikšiu“  (Jn 14, 15–21) 

Šioje priešmirtinėje atsisveikinimo kalboje Jėzus trisdešimt kartų pakartoja žodį „pasaulis”. Šis žodis turi ne mums įprastą prasmę. Kitoje vietoje apaštalas Jonas rašo: „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, <…> kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas (Jn 3, 16–17). Ir čia Jėzus kalba ne apie visą žmoniją, regimą pasaulį, bet apie tą jo dalį, kuri atmeta Dievą. Tas „pasaulis” yra uždara, agresyvi,persunkta baimės sistema.

Pasaulio akyse Jėzus yra tik praeityje veikusi asmenybė, vieniems gerbtina, o kitiems visai bereikšmė. Tokiems žmonėms Jonas skiria našlaičio dalią: jie nepažįsta Tėvo, neturi savyje meilės. Jie uždarė visus išėjimus iš pasaulio schemos. Juk kai šiuolaikinis žmogus šaukiasi Dievo, ne visuomet laukia jo atsakymo, tačiau toks elgesys yra priešingas meilei.

Kad regėtume ir pažintume Dvasią, taip pat kaip ir Jėzų, turime mylėti ir laikytis įsakymų. Pagrindinė mintis, kuri persmelkia visą šią ištrauką: mylėti ir laikytis įsakymų. Tai sąlyga, kad Dievas galėtų mums „apsireikšti”. Taip galime pažinti Dievą ne abstrakčiai, nes Dievo pažinimas yra pats aukščiausias žmogaus patyrimas, o kai meilė išgyvenama bendrystėje su kitais.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →