Jėzus jiems kalbėjo: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime. Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. O žodis, kurį girdite, ne mano, bet Tėvo, kuris yra mane siuntęs. Aš jums tai pasakiau, būdamas pas jus, o Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs. Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi! Jūs girdėjote, kaip aš pasakiau: aš iškeliauju ir vėl grįšiu pas jus! Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis. Ir dabar, prieš įvykstant, jums pasakiau, kad tikėtumėte, kada tai bus įvykę.“ (Jn 14, 23–29)

Tikroji laimė neįmanoma be širdies ramybės. Labai daug yra žmonių, kurie atrodytų turi viską šiame pasaulyje, tačiau yra nelaimingi.

Tiesa yra tokia – jei širdyje neturime ramybės, jos negalime duoti ir kitam. Taip šeimose, bendruomenėse, visuomenėje susidaro tarsi užburtas ratas –mes negalime duoti vienas kitam to, ko neturime. Todėl aplink mus klesti įtampa ir nesaugumas.

Dauguma šiuolaikinių psichologų, įvairių mokytojų teigia, kad norėdami įveikti nerimą, suderinti savo jausmus ir pajausti gyvenimo pilnatvę, privalome pažinti savo esmę, savo tikrąjį „aš“.

Jėzus sako, kad nori mums duoti ramybę, kitokią ramybę, kuri nėra šio pasaulio teikiama  saugumo sistema.

Jėzaus pažadas atsiųsti Šventąją Dvasią yra mūsų ramybės garantas. Jei mes gyvename Jo žodžiu, laikomės nuostatos keisti save, kitaip mąstyti, nors kelias minutes per dieną skiriame laiko maldai, tuomet Viešpaties ramybė įsivyraus mumyse.

Ramybė yra Prisikėlusiojo dovana Bažnyčiai. Perėjęs mirties vartus Jėzus yra nugalėtojas, iš kurio pergalės gauname tikrąją ramybę.

Kun. Rolandas Karpavičius

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →