„Paskui Jėzus pasuko į miestą, vardu Najinas. Drauge keliavo jo mokiniai ir gausi minia. Prisiartinus prie miesto vartų, štai nešė numirėlį – vienturtį našlės sūnų. Kartu ėjo nemaža miesto minia. Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo. O jis prabilo: „Jaunuoli, sakau tau: kelkis!“ Numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. Visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“. Ta žinia apie jį pasklido po visą Judėją ir visą šalį.“ (Lk 7, 11–17)

Mokslininkai teigia, kad sukūrė unikalią technologiją, kuri leidžia atgaivinti mirusiais laikytus žmones. Kažkuriam laikui bus galima grąžinti į gyvenimą ką tik mirusius žmones. Ar tai prisikėlimas iš mirusių? Ne, tokie mokslo pasiekimai yra tik bandymas prailginti žmonių gyvenimą.

Jėzus našlės sūnų prikelia ne technikų pagalba, bet savo žodžio galia. Dievo žodis yra pilnas gyvybės. Jis prikelia mus.

Jėzus tikėjimą prisikėlimu sieja su savo asmeniu: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25). Pats Jėzus paskutiniąją dieną prikels visus, kurie Jį tikėjo, kurie valgė Jo Kūną ir gėrė Jo Kraują. Tikėjimas Jėzaus žodžiais ir darbais laiduoja mūsų prisikėlimą.

Šiame evangelijos pasakojime Jis tai parodo ir patvirtina, grąžindamas gyvybę našlės sūnui. Našlės sūnaus prikėlimas yra gailestingumo veiksmas gedinčiai motinai. Jėzaus širdis atsiliepia į skausmą, bet šis Viešpaties gestas byloja daugiau, nei vien rūpestis dėl žmogaus vargo.

Šiuo veiksmu Jis skelbia ir pranašauja savo paties prisikėlimą, kuris savo esme bus kitoks. Jėzus prisikels Tėvo šlovinga galia, o laikų pilnatvėje kartu su Juo ir mes. Kelsis ne lavonai, bet Dievo vaikai, kad su Juo gyventų amžinai.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →