XI eilinis sekmadienis. Du požiūriai

Vienas fariziejus užsiprašė Jėzų pietų. Atėjęs į fariziejaus namus, jis sėdo prie stalo. Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, patyrusi, kad jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jo kojas ir tepė jas tepalu.

Tai matydamas fariziejus, kuris buvo Jėzų pasikvietęs, samprotavo pats vienas: „Jeigu šitas būtų pranašas, jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri jį paliečia, – kad ji nusidėjėlė!“ O Jėzus prabilo: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“

„Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Katras labiau jį mylės? Simonas atsakė: „Manau, jog tasai, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“.

Ir, atsisukęs į moterį, jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji suvilgė jas ašaromis ir nušluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi man kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl aš tau sakau: jai atleidžiama daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. O jai tarė: „Atleidžiamos tau nuodėmės“. Sėdintieji kartu už stalo pradėjo svarstyti: „Kas gi jis toks, kad net ir nuodėmes atleidžia?!“ O jis dar tarė moteriai: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Eik rami!“ (Lk 7, 36 – 8, 3)

Evangelistas Lukas pasakoja apie du santykius su Jėzumi.

Pirmiausia nusidėjėlė, kuri pamačiusi Jėzų, pradėjo verkti, o jos ašaros tekėjo Jam ant kojų. Anuomet žydų moterims pasileidus plaukus pasirodyti viešumoje buvo nepadoru. Po santuokos sudarymo moterys susirišdavo savo plaukus ir niekada nesirodydavo žmonėms su palaidais plaukais.

Aplinkybė, kad ši moteris atvirai rodė savo ilgus plaukus, reiškia, jog ji pamiršo viską, išskyrus Jėzų. Tai rodo skirtingą racionalumo ir širdies santykį su Jėzumi.

Fariziejus Simonas manė, kad jam nieko nereikia, jis nejautė meilės, todėl ir negali gauti atleidimo. Simonas save laikė puikiu žmogumi tautos ir Dievo akyse.

Moteris jautė tik ypatingą atleidimo būtinybę, todėl buvo kupina meilės Tam, kuris gali patenkinti jos laimės troškimą ir patyrė atleidimą.

Pražūtinga nuodėmė – laikyti save be nuodėmės.  Pasitenkinimas savimi atitolina žmones nuo Dievo, tačiau kuo nuoširdžiau asmuo tiki, tuo labiau jis jaučia savo nuodėmingumą. Atleidimo troškimas visada atidaro išgelbėjimo duris nusidėjėliui. Dievas yra meilė, o meilė pasirodo ten, kur jos labiausiai reikia.

Kun. Rolandas Karpavičius