XII eilinis sekmadienis. Dievo miegas

Tą pačią dieną, atėjus vakarui, Jėzus tarė mokiniams: „Irkitės į aną pusę!“ Atleidę žmones, jie taip jį ir pasiėmė, kaip jis valtyje sėdėjo. Drauge plaukė kelios kitos valtys. Tuomet pakilo didž\iulė vėtra, ir bangos ėmė lietis į valtį taip, kad valtį jau sėmė. Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvės. Mokiniai pažadino jį, šaukdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ Atbudęs jis sudraudė vėtrą ir įsakė ežerui: „Nutilk, nusiramink!“ Tuoj pat vėjas nutilo, ir pasidarė visiškai ramu. O Jėzus tarė: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?!“ Juos pagavo didi baimė, ir jie kalbėjo vienas kitam: „Kas gi jis toks? Net vėjas ir marios jo klauso!“ (Mk 4, 35-41)

Atrodytų, kad Dievas niekuomet nemiega. Tačiau mums kartais persekioja mintis, kad Dievas užmigo ir nemato mūsų rūpesčių. Mūsų gyvenimo valtį daužo nevilties audros.

Tuomet puolame „budinti“ Dievą. Pasigirsta jo žodis, kuris turi galią. Jis įsako „Nutilk!“ ir išsyk stoja visiška tyla.

Vis dėlto ši tyla yra meilės priekaištas dėl tikėjimo stygiaus: „Kodėl jūs tokie bailūs?“

Baimė yra viena nemaloniausių emocijų. Bijome daugybės dalykų: ateities, sveikatos problemų, mirties, finansų trūkumo, kitų žmonių, savo pačių silpnybių ir pan.

Tačiau krikščionys yra tikėjimo žmonės. Tikime, kad esame visiškai priklausomi nuo Dievo, kad esame jo saugomi, nors gyvename pasaulyje, kuriame nestinga pavojų.

Juk jis mūsų Dievas ir Gelbėtojas, o tai reiškia – jis atsakingas už mūsų gyvenimą.

Kai į galvą ateina minčių, kad Dievas mus pamiršo, mūsų negirdi, kad mes jam nerūpime, nuolankiai prašykime jo tikėjimo malonės. Jis tikrai nemiega. Jis tik laukia mūsų širdies šauksmo.

 Kun. Rolandas Karpavičius