XII eilinis sekmadienis. Nebijoti

Jėzus bylojo apaštalams: „Nebijokite žmonių. Juk nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma. Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų.   Nebijokite tų, kurie žudo kūną, o negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare. Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų netgi visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs nepalyginti vertesni už aibes žvirblių. Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“ (Mt 10, 26–33)

Jėzus skelbia, kad mokiniai neturėtų bijoti, nes nėra nieko paslėpto, kas nebūtų atskleista, ir nieko slapto, kas nebūtų žinoma. Tai reiškia, kad tiesa triumfuos.

Kai krikščionio laukia kančia, auka ir net kankinystė už savo tikėjimą, jis turėtų prisiminti, kad ateis diena, kai viskas bus matoma tikroje šviesoje. Tada bus matomas tikrasis persekiotojo veidas ir krikščionių liudytojų didvyriškumas, ir kiekvienas gaus atitinkamą atlygį.

 

Todėl Kristaus mokinys neturėtų bijoti drąsiai perduoti gautos žinios. Jis turi žmonėms pasakyti, ką Jėzus jam pasakė. Tam būtina bendrauti su Kristumi, kad net sunkiais laikais galėtų suprasti Kristaus tylą. Niekas negali kalbėti Kristaus vardu, jei Kristus nėra su juo kalbėjęs; niekas negali skelbti tiesos, jei pats nėra girdėjęs tiesos, nes niekas negali kalbėti to, ko pats nežino.

Tas, kuris moko kitus, pirmiausia turėtų įsiklausyti į Evangeliją ir išmokti pats. Galime pasakyti vien tai, ką išgirdome iš Kristaus. Be to, byloti net tada, kai mūsų kalba gali sukelti neapykantą kitiems žmonėms ir net taip rizikuoti savo gyvybe.

Kristaus liudytojas nėra valdomas baimės, nes žino, kad amžinybės teismas pataisys žemiško teismo nuosprendį. Todėl krikščionis pagarbiai klauso savo Viešpaties ir drąsiai kalba, nes žino, kad klausydamasis ir kalbėdamas jis yra Dievo akivaizdoje.

Kun. Rolandas Karpavičius