Jėzui vėl persikėlus valtimi į kitą pusę, susirinko prie jo didžiulė minia ir sulaikė jį paežerėje. Šit ateina vienas iš sinagogos vyresniųjų, vardu Jajiras, ir, pamatęs jį, puola jam po kojų karštai maldaudamas: „Mano dukrelė miršta! Ateik ir uždėk ant jos rankas, kad pagytų ir gyventų“. Jėzus nuėjo su juo. Iš paskos sekė gausi minia ir jį spauste spaudė.

Ten buvo viena moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. Nemaža iškentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Išgirdusi apie Jėzų, ji prasiskverbė pro minią ir iš užpakalio prisilietė prie jo apsiausto. Mat ji sau kalbėjo: „Jeigu paliesiu bent jo drabužį – išgysiu!“ Bematant kraujas jai nustojo plūdęs, ir ji pajuto kūnu, kad yra pasveikusi iš savo negalės. O Jėzus iš karto pajuto, kad iš jo išėjo jėga, ir, atsigręžęs į minią, paklausė: „Kas prisilietė prie mano apsiausto?“ Mokiniai jam atsakė: „Pats matai, kaip minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“

Bet Jėzus tebesidairė tos, kuri taip buvo padariusi. Moteris išėjo į priekį išsigandusi ir virpėdama, nes žinojo, kas jai atsitiko, ir, puolusi prieš jį ant kelių, papasakojo visą teisybę. O jis tarė jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“.

Jam dar tebekalbant, ateina sinagogos vyresniojo žmonės ir praneša tam: „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Išgirdęs tuos žodžius, Jėzus sako sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“ Ir niekam neleido eiti kartu, išskyrus Petrą, Jokūbą ir Jokūbo brolį Joną. Jie ateina į sinagogos vyresniojo namus, ir Jėzus mato sujudimą – verkiančius ir raudančius žmones. Įžengęs vidun, jis tarė: „Kam tas triukšmas ir ašaros?! Vaikas nėra miręs, o miega“. Žmonės tik juokėsi iš jo. Tada, išvaręs visus, jis pasiėmė vaiko tėvą ir motiną, taip pat savo palydovus ir įėjo ten, kur vaikas gulėjo. Jis paėmė mergaitę už rankos ir sako: „Talitá kum“; išvertus reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis!“ Mergaitė tuojau atsikėlė ir ėmė vaikščioti. Jai buvo dvylika metų. Visi nustėro iš nuostabos. Jėzus griežtai įsakė, kad niekas to nežinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti. (Mk 5, 21-43)

Į Jėzaus akiratį būtinai patenka ligoniai – tiek moterys, tiek vaikai, tiek vyrai – jie negerai jaučiasi bet kurioje žmonių visuomenėje. Evangelistai labai skirtingai vaizduoja Jėzaus santykį su ligoniais. Jėzus kaip gydytojas pasirodo esąs kartais rūpestingas, kartais raginantis ar netgi agresyvus, nelygu, kokios ligos žmogų pančioja.

Ko reikia žmogui? Išorinio ar vidinio išgydymo? Jėzus reaguoja kiekvienu atveju kitaip, nelygu kokia yra negalia.

Jėzus yra „gyvenimo režisierius”, kuris savo ryšio su Dievu galia (Jono evangelijoje tai įvardijama kaip Tėvo ir Sūnaus santykis) pradeda naują vaidinimą, kuriame perbraukiamos mirties galybės. Jis parodo žmonėms, kokios juose glūdi galios, kurias kūrybiškai pasitelkus galima atgaivinti į kapą nusineštus gebėjimus ir išsilaisvinti iš mirties sūkurio.

Jėzaus susitikimai su ligoniais evangelijose užima svarbią vietą, Jėzus kaip gydytojas labai svarbus visiems evangelistams. Tačiau būtent Jono evangelija susieja Jėzaus kaip gydytojo ir mokytojo vaidmenis. Kiekviename gydymo veiksme glūdi žinia. Tai skiria Jėzų nuo stebukladarių, atkreipiančų dėmesį į save, savo paslaptingas žinias ir galias.

Jėzui rūpi atnaujinti santykį su Dievu, priminti ir atgaivinti anksčiau buvusį kūrybingą ir išlaisvinantį ryšį su Dievu. Šis santykis, pripažindamas vienintelę Dievo karalystę, Izraeliui ir kiekvienam žmogui atskleidžia naujas gyvenimo galimybes, padedančias įveikti individualias ir kolektyvines neigiamas gyvenimo patirtis. Jėzus pasirodo kaip šios senosios Izraelio išminties mokytojas, besistengiantis Dievo vardu naujai suvienyti atskirtuosius.

„Bažnyčios žinios“

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →