XIV eilinis sekmadienis. Panieka Jėzui

Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šeštadieniui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose, taip negerbiamas pranašas“. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6, 1–6)

Grįžęs į Nazaretą, Jėzus patiria itin stiprų išbandymą. Jis grįžo į savo gimtąjį miestą. Nėra griežtesnių kritikų asmeniui, kaip žmonės, kurie jį pažinojo nuo vaikystės. Jėzus nesitikėjo, kad vizitas per kurį aplankė savo namus ir šeimą bus trumpas. Su juo atėjo ir jo mokiniai, tai yra, jis lankėsi kaip rabinas, mokytojas. Jis nuėjo į sinagogą ir mokė. Bet jo mokymas buvo sutiktas ne su nuostaba, o su panieka.

Nazareto gyventojai niekino Jėzų, nes jis buvo darbo žmogus. Mums atrodo įspūdingas dalykas, nes tai reiškia, kad Dievas atėjęs į Žemę, neužėmė ypatingos padėties visuomenėje. Jis prisiėmė paprasčiausią gyvenimą su labiausiai įprastomis pareigomis.

Nazareto gyventojai paniekino jį, nes pažinojo jo šeimą. Kartais artima pažintis pasireiškia ne pagarba. Kartais mes nesuvokiame žmonių didingumo būtent todėl, kad jie yra labai arti mūsų. Ir viskas baigiasi tuo, kad Jėzus negalėjo padaryti Nazarete nieko ženklaus.  Nazareto atmosfera buvo netinkama, o kai kurie dalykai gali būti padaryti tik geroje atmosferoje.

Mes turime didžiulę atsakomybę, nes galime prisidėti prie Jėzaus Kristaus darbų, bet galime ir užkirsti jam kelią. Mes galime atidaryti plačiai duris jam, bet galime ir užtrenkti jas prieš Jėzų.

Kun. Rolandas Karpavičius