Išvykęs iš ten, Jėzus, mokinių lydimas, parkeliauja į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje. Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose“. Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6, 1–6)

Britų mąstytojas Davidas Hume yra parašęs tokius žodžius: „Kaip gali įvykti stebuklai? Arba jie yra pagal gamtos dėsnius — tai tik tariami stebuklai, arba jie yra prieš gamtos dėsnius, bet gamtos dėsnių niekas negali pakeisti. Taigi — nėra stebuklų!”

Evangelija mums sako, kad stebuklui įvykti yra būtina tikėjimo terpė. Žodis „tikėjimas” hebrajų kalboje yra kilęs iš žodžio aman, kurį pridedame prie visų savo maldų tardami „amen“. Jis reiškia – būti tvirtam, tikram, įsitikinusiam. Juo liudijame tiesą.

Kaip matome tikėjimas yra nelengvas dalykas. Jis reikalauja nulenkti galvą prieš Dievo galybę. Jo pritrūko Jėzaus amžininkams, tikėjimas yra deficitas ir šiais laikais.

Žmogus be tikėjimo sąmoningai ar nesąmoningai nepripažįsta kito priėjimo prie tikrovės, kaip tik medžiaginį. Jis nepalieka erdvės veikti Dievui.

Stebuklai nėra priešingi gamtos dėsniams, bet yra nauji kuriančios Dievo galios pasireiškimai šalia gamtos įstatymų. „Nebūčiau krikščionis be stebuklų“, – teigia Bažnyčios mokytojas šv. Augustinas.

Tačiau nevalia pamiršti, kad išgydymai ir stebuklai yra labai gerai, bet jei neturi būti pirmoje vietoje. Jie tik yra tikėjimo pasireiškimas.

  Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →