Jėzus kalbėjo: “Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę! Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės. Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis. Tebūnie jūsų strėnos sujuostos ir žiburiai uždegti. Jūs būkite panašūs į žmones, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad kai tik jis parvyks ir pasibels, tuojau atidarytų. Laimingi tarnai, kuriuos sugrįžęs šeimininkas ras budinčius. Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir, eidamas aplinkui, patarnaus jiems. Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jie! Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, neleistų jam įsilaužti į savo namus. Ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“. Tuomet Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą pasakei tik mums, ar visiems?“ Viešpats atsakė: „Kas yra tas ištikimas ir sumanus užvaizdas, kurį šeimininkas paskirs vadovauti šeimynai ir deramu laiku ją maitinti? Laimingas tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras taip darantį. Sakau jums tiesą: jis paskirs jį valdyti visų savo turtų. Bet jeigu anas tarnas pasakys pats sau: ‘Mano šeimininkas neskuba grįžti’ ir ims mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtuokliauti, tai to tarno šeimininkas sugrįš vieną gražią dieną, kai jis nelaukia, ir tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano. Jis žiauriai nubaus jį, ir jam teks neištikimųjų likimas. Tarnas, kuris žino savo šeimininko valią, bet nieko neparuošia ir pagal jo valią nedaro, bus smarkiai nuplaktas. O kuris nežino [šeimininko valios], kad ir baustinai pasielgęs, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota“. (Lk 12, (32–34). 35–40. (41–48)

Mažoji kaimenė, širdis, kurios lobis danguje, tarnas laukiantis šeimininko – visi šio sekmadienio evangelijos vaizdiniai byloja apie ištikimybę.

Krikščioniškos ištikimybės esmė – tai sandora tarp Dievo ir žmogaus. Dievas nelaužo savo įsipareigojimų, tad to paties jis laukia ir iš savo žmonių.

Šv. Raštas pasakoja daug istorijų, kai žmonės pamiršdavo Dievą, kuris nuspręsdavo palikti savo žmones, bet galiausiai dėl savo ištikimos meilės „persigalvodavo“.

Katalikų Bažnyčios katekizmas sako: „Dievo vardas „Aš Esu“ arba „Jis yra“ išreiškia Dievo ištikimybę. Nepaisydamas neištikimybės, slypinčios žmonių nuodėmėj, kuri užtraukia bausmę, Jis yra „lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos“ (Iš 34, 7).“ (KBK 211)

Dievas ištikimas, nes jis amžinas, jis visada egzistuoja, jo nevaldo emocijos, kažkokie pokyčiai, ką Dievas pasako, tas yra tvaru bei patikima. Todėl Raudų knygoje skaitome, kad: „ištikimoji Viešpaties meilė niekad neišsenka.“ (Rd 3, 3)

Apaštalas Jonas sako, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8), tai reiškia, kad kalbama apie tobulą meilę. Ištikimybė yra šios meilės bruožas. Negalėtume būti ištikimi, jei nebūtų Dievo ištikimybės. Ji – mūsų ištikimybės versmė, iš kurios semiamės jėgų, kad žvelgdami į ją patikėtume, jog galime gyventi Viešpaties  gerumu.

Kun. Rolandas Karpavičius

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →