XIX eilinis sekmadienis. Šv. Jonas Paulius II. Eucharistija – dangaus kampelis
Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ (Jn 6, 41-52)
Tikinčiųjų po konsekracijos tariami žodžiai tinkamai užbaigiami Eucharistijos šventimą ženklinančiu eschatologiniu matmeniu (plg. 1 Kor 11, 26): „<…> laukdami tavęs ateinant“. Eucharistija yra veržimasis į tikslą, Kristaus pažadėtosios džiaugsmo pilnatvės išankstinis pajautimas (plg. Jn 15, 11); tam tikra prasme Rojaus nujautimas, „būsimos šlovės laidas“.
Eucharistijoje viskas alsuoja šiuo „palaimingos vilties“ kupinu „mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus atėjimo“ laukimu. Tam, kuris maitinasi Kristumi Eucharistijoje, nebereikia laukti, kol anapus įgis amžinąjį gyvenimą: jis jį jau turi žemėje, kaip būsimosios pilnatvės, aprėpsiančios visą žmogų, pirmienas. Eucharistija tikrai laiduoja kūnų prisikėlimą laikų pabaigoje: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54).
Šis būsimo prisikėlimo laidas kyla iš to, kad Žmogaus Sūnaus kūnas, duodamas mums valgyti, yra jo po prisikėlimo išaukštintasis kūnas. Kartu su Eucharistija savin įimame, taip sakant, prisikėlimo „paslaptį“. Todėl šventasis Ignotas Antiochietis pagrįstai apibrėžė eucharistinę Duoną kaip „nemirtingumo vaistą, priešnuodį, apsaugantį nuo mirties“.
Eucharistijos žadinama eschatologinė įtampa išreiškia bei stiprina bendrystę su dangiškąja Bažnyčia. Neatsitiktinai Rytų anaforose ir lotyniškųjų apeigų Eucharistijos maldose pagarbiai atmenama Mergelė Marija, mūsų Dievo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus Motina, angelai, šventieji apaštalai, išaukštintieji kankiniai ir visi šventieji.
Šis Eucharistijos aspektas vertas pabrėžti: švęsdami Avinėlio auką, susivienijame su dangiškąja liturgija, prisijungdami prie milžiniško būrio tų, kurie šaukia: „Išgelbėjimas – iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apr 7, 10). Eucharistija tikrai yra virš žemės prasiveriančio dangaus kampelis! Tai – dangiškos Jeruzalės šlovės spindulys, perskrodžiantis mūsų istorijos debesis ir apšviečiantis mūsų kelią.
Kitas reikšmingas šio Eucharistijai būdingos eschatologinės įtampos sekmuo yra tai, kad ji akina mus žengti per istoriją, į kiekvieno kasdienį atsidavimą savo užduotims įdėdama vilties sėklą. Iš tikro krikščioniškoji vizija, kreipianti žvilgsnį į „naują dangų“ ir „naują žemę“ (plg. Apr 21, 1), ne silpnina, bet stiprina mūsų atsakomybės už šiandienį pasaulį jausmą. Trokštu dar kartą tai garsiai pakartoti naujojo tūkstantmečio pradžioje, kad krikščionys kaip niekada jaustų pareigą neapleisti savo, kaip šio pasaulio piliečių, užduočių. Jų pareiga Evangelijos šviesa prisidėti prie pasaulio, atitinkančio žmogaus kilnumą ir Dievo planą, statydinimo.
Daug problemų temdo mūsų laiko horizontą. Pakanka prisiminti spaudžiančią būtinybę darbuotis dėl taikos, tautų santykius atremti į tvirtą teisingumo ir solidarumo pamatą, ginti žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. O ką manyti apie tūkstančius prieštaravimų, būdingų „globalizuotam“ pasauliui, kuriame, regis, mažai ko gali tikėtis silpniausieji, mažiausieji ir vargingiausieji? Būtent tokiame pasaulyje turi iš naujo sužibėti krikščioniškoji viltis!
Taip pat ir dėl to Viešpats pasiliko su mumis Eucharistijoje, į savo buvimą valgyje bei aukoje įrašydamas meile atnaujintos žmonijos pažadą. Reikšminga, kad sinoptinių evangelijų pasakojimą apie Eucharistijos įsteigimą Jonas, stengdamasis parodyti jos gilią prasmę, praturtina pasakojimu apie „kojų plovimą“, kuriuo Jėzus moko bendrystės ir tarnystės (plg. Jn 13, 1–20). Savo ruožtu apaštalas Paulius pareiškia, kad krikščionių bendruomenė neverta dalyvauti Viešpaties vakarienėje, jei ji susiskaldžiusi ir abejinga nepasiturintiems (plg. 1 Kor 11, 17–22. 27–34).
Skelbti Viešpaties mirtį, „kol jis ateis“ (1 Kor 11, 26), Eucharistijos dalyviams reiškia pareigą keisti gyvenimą, kad jis tam tikru būdu taptų visiškai „eucharistinis“. Būtent šį perkeistosios egzistencijos vaisių ir pasaulio pertvarkymo pagal Evangeliją pareigą kelia aikštėn eschatologinis Eucharistijos šventimo ir viso krikščioniškojo gyvenimo matmuo: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20).
Šv. popiežius Jonas Paulius II. Enciklika Ecclesia de Eucharistia apie Eucharistijos santykį su Bažnyčia.
