Tuojau po minios pavalgydinimo Jėzus prispyrė mokinius sėsti į valtį ir plaukti pirma jo kitapus ežero, kol jis atleisiąs minią. Atleidęs minią, jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Ir atėjus vakarui, jis buvo ten vienas.
    Tuo tarpu valtis jau toli toli nuplaukė nuo kranto, blaškoma bangų, nes pūtė priešingas vėjas. Ketvirtos nakties sargybos metu Jėzus atėjo pas juos, žengdamas ežero paviršiumi. Pamatę jį einantį ežero paviršiumi, mokiniai nusigando ir, manydami, jog tai šmėkla, iš baimės ėmė šaukti.
    Jėzus tuojau juos prakalbino: „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“
    Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu“.
    Jis atsakė: „Eik!“
    Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“
    Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.
    Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Mt 14, 22–33)

Jėzus atėjo pas mokinius tuomet, kai jiems buvo reikalingas. Kai pakilo priešingas vėjas, o gyvenimas tapo kova, atsirado poreikis išgyventi, Jėzus buvo šalia jų, kad padėtų ir išgelbėtų.

Gyvenime dažnai pučia priešingas vėjas. Mes susiduriame su sunkumais, o gyvenimas tampa alinanti kova su savimi, su finansinėmis problemomis, pagundomis, rūpesčiais… Tokiomis akimirkomis nereikėtų kovoti vieniems, nes Jėzus ateis su pas mus per gyvenimą audras, tiesdamas gelbstinčias rankas, ramiu balsu skatindamas mus suimti save į rankas, o ne bijoti.

Šioje istorijoje slypi daugiau nei tai, kad Jėzus tolimoje Palestinoje kažkada sutramdė audrą. Tai ženklas ir simbolis to, ką jis visada daro savo tautai, kai pučia vėjas ir mums gresia lemtis „išvirsti iš valties“ nuo kasdienių audrų. Tik nepamirškime šūktelėti: Viešpatie, gelbėk mane!“

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →