XV eilinis sekmadienis. Artimas

Anuomet atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jėzų, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą!“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą, kaip save patį“. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“. Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taipogi ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis, samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: ‘Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu’. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumo“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25–37) 

Palyginimas apie gerą samarietį išsiskiria tarp kitų, kuriuos užrašė Lukas.  Visų pirma, Jėzus norėjo pasakyti, kad žmogus, kaip ir šis samarietis, turėtų padėti kitiems nelaimių ištiktiems. Tačiau šis palyginimas taip pat gali būti aiškinamas prisiminus Jėzaus atmetimą.

Jėzus buvo tarsi anas samarietis. Izraelio lyderiai jį atmetė, jis buvo tas, kuris siekė padėti pražuvusiems žmonėms. Idėja apie palyginimą tam tikra prasme atspindi žodžius, kuriuos Kristus kalbėjo Simonui fariziejui (Lk 7, 44-50). Nuo šiol Kristaus padedančio visiems, kuriems reikia, tema, skamba vis aiškiau.

Kelias iš Jeruzalės į Jerichą staigiai nusileidžia apie 30 km. Tuo metu tai buvo pavojingas kelias, kuriame slėpėsi plėšikai užpuolantys keliautojus. Vis dėlto kunigas, kuris, atrodo, turėtų rodyti meilę žmonėms, praėjo pro žmogų, kuris buvo apiplėštas ir sužeistas plėšikų, išmestas ant kelio, nors šis žmogus tikriausiai buvo žydas, o tai reiškia, pagal Mozės įstatymą, visų pirma juo reikėjo pasirūpinti.

Levitai buvo Levio, o ne Aarono palikuonys, kaip kunigai, jie padėdavo kunigams šventykloje. Atrodytų, kad pažįsta Dievą, tačiau levitas taip pat praėjo pro šalį.

Žydai niekino samariečius, nes jie buvo iš dalies žydai ir iš dalies pagonys. Tačiau leisgyviui žydui padėjo samarietis, ne tik perrišdamas jo žaizdas, bet ir paėmęs jį į viešbutį, kur sumokėjo už rūpinimąsi juo.

Kristus aiškiai nurodė, kad „artimas“ žmogui turėtų būti tas, kuriam reikia jo pagalbos. Pagaliau, Jėzus pats, kuris, skirtingai nuo Rašto žinovų ir fariziejų rodė užuojautą, gailestingumą visiems tiems, kurie žūsta nuo nuodėmių, buvo ir išlieka tikrasis artimas. Jo baigiamieji žodžiai: eiti ir daryti tą patį (kaip ir samarietis), iš esmės yra skirti visiems jo pasekėjams.

Kun. Rolandas Karpavičius