Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“.  Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė. (Mk 6, 7–13)

Mokiniai žmonėms nešė Jėzaus žinią. Originaliame, graikiškame, evangelijos tekste vartojamas žodis, reiškia pranešimą, kurį skelbia šauklys. Apaštalai, kai jie ėjo kalbėtis su žmonėmis, patys nesukūrė jokio pranešimo, jie tik skelbė žinią, perdavė žmonėms tai, ką Jėzus jiems pasakė.

Jie neatnešė savo nuomonės, bet Dievo tiesą. Žinia, kurią skelbė pranašai, visada prasidėdavo žodžiais: „Taip sako Viešpats!“ Asmuo, kuris žmonėms skelbia reikšmingą žinią, pirmiausia turi ją gauti iš Dievo.

Mokiniai atnešė žmonėms ne tik Jo raginimą keistis, bet ir padėjo jiems išgyti. Jie skelbė išlaisvinimą vargšams, demonų pavergtiems vyrams ir moterims. Nuo pat pradžios krikščionybė siekė išgelbėti ne tik sielą, bet ir visą asmenį. Dievo jėga tapo prieinama kiekvienam ir tarnavo žmonių tikėjimui.

Taip Dvylika apaštalų atnešė Dievo tautai Viešpaties gailestingumo žinią, ir tai yra Bažnyčios užduotis šiandien ir visada.

Kun. Rolandas Karpavičius

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →