Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių. Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietovėje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos“. Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė. (Mk 6, 7–13)

 

Tas, kuris žiūri į Bažnyčią nesiremdamas Dvasia, mato joje tokią pat instituciją kaip ir daugelis kitų: kažką panašaus į UNESCO, tik besirūpinančią dvasiniais žmonijos interesais. Istorikai gali ją tyrinėti, sociologai – aprašyti, psichologai – skaityti pranešimą apie dvasinės sveikatos būklę, statistai – braižyti grafikus.

Kaip dauguma institucijų, taip ir Bažnyčia išgyvena savo klestėjimo ir nuosmukio laikotarpius. Bet stebėtina, kad ji kaip feniksas visą laiką atgimdavo iš pelenų. Ar tai ne Dvasios darbas? Be Jos Bažnyčia yra kaip sodas be vandens, gelstantis ir nykstantis.

Dvasia paverčia mus ne didvyriais, bet šventaisiais. Didvyriai pasikliauna savo charakterio jėga ir energija, o šventieji – tik Dievu ir jo Dvasios jėga. Pastaroji suteikia šventiesiems galią nuolankiai atlikti beprotiškai drąsius darbus. Didvyriai kalba patys degdami entuziazmu, šventieji – vien tik pastūmėti Dvasios, iš jiems išlietos malonės pertekliaus. Kartais jų širdis būna labai suspausta, bet Dievas yra didesnis negu širdis.

Mokiniai būtų galėję saugiai pasilikti drauge su prisikėlusiu Viešpačiu, mėgaudamiesi gerąja prisikėlimo naujiena. Žvelgti į Jį, pavergti ir tylūs. Tikriausiai platumų vėju Dvasia papūtė į juos: langai staiga atsiveria ir durys nulekia nuo vyrių. „Mes negalime nekalbėti“, – sako apaštalai.

Bažnyčia, kuri pasitenkina kontempliacija tyloje ir neina į gatves skelbti Gerosios Naujienos, nėra Jėzaus Dvasios Bažnyčia. Paklausykite šito: Kartą, kai jie laikė pamaldas Viešpaties garbei ir pasninkavo, Šventoji Dvasia pasakė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam aš juos pašaukiau“. <…> Šventosios Dvasios siunčiami, jie nukeliavo į Seleukiją (Apd 13, 2–4).

Bažnyčia, kuri lieka ramiai sėdėti, dvasiškai yra mirusi. Dvasia ją stumia į pasaulį liudyti.

„Bažnyčios žinios“

 

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →