Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“. Jėzus tarė jiems: „Kai melsitės, sakykite: ‘Tėve, teesie šventas tavo vardas. Teateinie tavo karalystė. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir neleisk mūsų gundyti’“.

Jėzus dar kalbėjo jiems: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko jam padėti ant stalo’. O anas iš vidaus atsilieps: ‘Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti’. Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia“.

„Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma. Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo.“ (Lk 11, 1–13)

Visi šventieji buvo maldos žmonės. Tikriausiai tarp jų nerastume nė vieno, nebranginusio Viešpaties maldos. Ar gali Jėzaus bičiulis nebranginti Jo išmokytos maldos, juolab kad ji moko kasdienės bendrystės su Dievu?

Šventoji Teresė Avilietė (1515–1582), viena garsiausių maldos mokytojų, Tėve mūsų maldą laiko vartais į pačią giliausią vienybę su Dievu. Štai kaip ji nusako šios maldos svarbą krikščionio gyvenime: „Kad nemanytumėte, jog maža tepasieksime tobulai kalbėdamos maldą, pasakysiu jums, jog galimas daiktas, kad jus, kalbančias Tėve mūsų, Viešpats pakylės į tobulą kontempliaciją. Taip Jo Didybė parodo, kad Jis klausosi to, kuris Jam kalba. Ir Jo Kilnybė, kalbėdama sielai, sulaiko jos mąstymą, supančioja vaizduotę ir atima žodžius“ (Tobulumo kelias, 25. 1).

Daugelis šventųjų stebėjosi, jog Tėve mūsų malda mums patikimi tie patys žodžiai, kuriais Dievo Sūnus meldėsi Tėvui. Tai šios maldos veiksmingumo šaltinis. Štai šventasis Kiprijonas Kartaginietis († 258) rašė: „Taigi, mylimieji broliai, melskimės, kaip Dievas, mūsų Mokytojas, mus išmokė. Tai meilės ir draugiškumo malda, nes maldaujame Dievą Jo paties žodžiais, pasiekiame Jo ausis per Kristaus maldą. Tepripažįsta Tėvas mūsų tariamus šios maldos žodžius savo Sūnaus žodžiais ir sykiu leiskime Jam, alsuojančiam mūsų krūtinėje, pačiam kalbėti mūsų balsu. <…> Jis yra mūsų Užtarėjas ir Gynėjas pas Tėvą, Jis užtaria mus dėl mūsų nuodėmių. Tad mes savo Gynėjo žodžius pasitelkime kaip nusidėjėliai maldaudami atleisti mūsų kaltes, nes Jis sako, kad jei prašysime Tėvą Jo vardu, Jis mums tai duos. Argi galima dar paveikiau prašyti Kristaus vardu, nei melsti Jo paties išmokyta malda!“ (Apie Viešpaties maldą, 3).

Šv. Augustinas (354–430) šlovino Viešpatį apmąstydamas Dievo dovaną – įsūnystę, numanomą meldžiantis Tėve mūsų: „Esame pašaukti gauti amžinąjį paveldą, būti su Kristumi bendrapaveldėtojais ir tapti įsūniais ne dėl savo nuopelnų, o dėl Dievo malonės, todėl Viešpaties maldos pradžioje žodžiais Tėve mūsų minime šią malonę. Žodžiais Tėve mūsų stipriname meilę – kas vaikams turėtų būti brangiau nei jų tėvas? – ir maldaujančią dvasią. Mums laiduojama, kad gausime tai, ko prašome, nes dar neprašę jau gavome didžią dovaną – kreiptis į Dievą Tėve mūsų“ (Viešpaties Kalno pamokslas, 2 knyga, 4).

Šaltinis – “ŽODIS TARP MŪSŲ”

 

Share on FacebookTweet about this on TwitterShare on Google+
Tagged with →