XX eilinis sekmadienis. Ugnis ir krikštas

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys! Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemėn taikos? Ne, sakau jums, ne taikos, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, o duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą.“ (Lk 12, 49–53) 

Būti Kristaus mokiniu reiškia kartais susilaukti nesupratimo net savo šeimoje. Šia prasme Jėzus sako, kad atėjo ne tam, kad atneštų ramybę žemei, bet susiskaldymą. Pagaliau, kai kurie priims Jo mokymą, o kiti jį atmes. Jo tarnystė neišvengiamai sukels pasipriešinimą Gerosios Naujienos plitimui net tarp artimųjų.

Jis lygina savo mokymą su viską apvalančia ugnimi. Jėzus karštai troško, kad Jo darbas būtų atliktas šiame pasaulyje ir tas “darbas” yra kryžius. Būtent čia ir dabar ateina laikas, kai žmonės turi nuspręsti, ar jie pripažįsta Jėzų kaip savo Viešpatį. Jo atėjimas padalijo pasaulį. Jam buvo lemta atnešti ugnį į žemę, ir jis troško, kad ši ugnis užsidegtų ir įsipliekstų visa jėga. Norėdamas tai padaryti, Jėzus turi išgyventi kančią, todėl Jis nerimsta ir laukia, kol Tėvo valia pagaliau bus išpildyta.

Jo gyvenimas ir mirtis taps Dievo teismo pagrindu. Šio teismo sprendimas, kaip ugnis, apvalys žmones. Krikštu, kuriuo turėtų būti pakrikštytas, Jėzus neabejotinai laikė savo kančią ir mirtį ant Kalvarijos kryžiaus.

Verta pastebėti, kad „atsiskyrimas“ šeimose, apie kurį Kristus kalba, tęsiasi iki šiol. Žydai, musulmonai, ateistai, kurie įtiki Kristų, patiria ypatingą artimųjų ir draugų „dėmesį“. Visi, kurie nori būti Jo pasekėjais, turi su tuo susitaikyti.

Kun. Rolandas Karpavičius